Zamiokulko genėjimas

Zamiokulkas yra augalas, kuriam nereikia reguliaraus ir sudėtingo genėjimo, būdingo daugeliui kitų kambarinių augalų. Dėl savo specifinės augimo struktūros – lapai auga tiesiai iš požeminio šakniastiebio – jis neturi kamieno ar šakų, kurias reikėtų formuoti. Vis dėlto, genėjimas ir karpymas kartais yra būtini atliekant sanitarinę priežiūrą, siekiant išlaikyti estetišką augalo išvaizdą ar norint jį padauginti. Tinkamai ir laiku atliktas karpymas ne tik nekenkia augalui, bet ir gali paskatinti jį leisti naujus, sveikus ūglius. Svarbiausia šioje procedūroje – naudoti aštrius, sterilius įrankius ir žinoti, ką ir kada galima kirpti.

Pagrindinė genėjimo rūšis, taikoma zamiokulkui, yra sanitarinis genėjimas. Jo tikslas – pašalinti visas pažeistas, sergančias ar natūraliai pasenusias augalo dalis. Laikui bėgant, normalu, kad senesni, apatiniai lapai (stiebai) pradeda gelsti, džiūti ir galiausiai nunyksta. Tai yra natūralus augalo gyvavimo ciklo dalis, ir tokius lapus reikėtų pašalinti, kad augalas neatrodytų netvarkingai ir neeikvotų energijos jų palaikymui. Taip pat būtina iškirpti visus lapus, kurie buvo pažeisti mechaniškai (nulaužti), nudeginti saulės ar pažeisti ligų bei kenkėjų.

Atliekant sanitarinį genėjimą, pažeistą lapą reikėtų nupjauti kuo arčiau pagrindo, prie pat žemės paviršiaus. Tam geriausia naudoti aštrų peilį, skutimosi peiliuką ar aštrias žirkles. Svarbu, kad įrankis būtų švarus ir dezinfekuotas, pavyzdžiui, spiritu. Tai padės išvengti infekcijos patekimo į žaizdą. Po nupjovimo likusi nedidelė stiebo dalis laikui bėgant sudžius ir ją bus galima lengvai pašalinti. Reguliarus senų ir pažeistų lapų šalinimas ne tik gerina augalo išvaizdą, bet ir užtikrina geresnę oro cirkuliaciją aplink augalą.

Be sanitarinio genėjimo, kartais prireikia ir formuojamojo karpymo, nors tai daroma retai. Jei augalas užaugo per didelis, išsikėtojęs ar tapo neproporcingas, galima pašalinti kelis kraštinius ar per ilgus lapus. Tai padės suteikti augalui kompaktiškesnę ir tvarkingesnę formą. Nupjautus sveikus lapus ar jų dalis galima panaudoti augalo dauginimui. Tačiau svarbu nepersistengti ir vienu metu nenukirpti per daug lapų, nes tai gali susilpninti augalą.

Genėti zamiokulką geriausia aktyvaus augimo periodu – pavasarį arba vasaros pradžioje. Tuo metu augalas yra stipriausias, greičiau gyja žaizdos ir yra didesnė tikimybė, kad po genėjimo jis bus paskatintas leisti naujus ūglius. Nerekomenduojama genėti augalo ramybės periodu, rudenį ar žiemą, nebent tai yra būtina dėl ligos ar stipraus pažeidimo. Po genėjimo augalą reikėtų laistyti saikingai, kol žaizdos visiškai užgis.

Kada ir kaip atlikti genėjimą

Tinkamas laikas genėjimui yra labai svarbus. Kaip minėta, idealus metas yra pavasaris arba vasaros pradžia. Šiuo laikotarpiu augalas yra savo augimo pike, todėl lengviausiai pakelia stresą, susijusį su karpymu, ir greičiausiai regeneruojasi. Pjūvių vietos greitai apdžiūsta, o augalas turi pakankamai energijos auginti naujus lapus. Genėjimas šiuo metu gali netgi stimuliuoti naujų augimo taškų atsiradimą ant šakniastiebio.

Prieš pradedant genėti, būtina paruošti įrankius. Jie turi būti ne tik aštrūs, bet ir sterilūs. Aštrus pjūvis mažiau traumuoja augalo audinius ir greičiau gyja, o sterilumas apsaugo nuo bakterinių ar grybelinių infekcijų patekimo. Dezinfekcijai galima naudoti medicininį spiritą, vandenilio peroksidą arba tiesiog pakaitinti įrankio ašmenis virš ugnies (po to atvėsinus). Tai ypač svarbu atliekant sanitarinį genėjimą, kai šalinamos sergančios augalo dalys.

Pats genėjimo procesas yra paprastas. Pasirinktas lapas (stiebas) nupjaunamas vienu tvirtu judesiu kuo arčiau substrato paviršiaus. Nereikėtų palikti ilgų stuobrelių, nes jie atrodo neestetiškai ir gali tapti puvinio židiniu. Jei reikia pašalinti tik dalį lapo, pavyzdžiui, nudžiūvusį galiuką, kerpama šiek tiek įeinant į sveiką audinį, stengiantis išlaikyti natūralią lapelio formą. Po pjūvio galima pjūvio vietą apibarstyti malta anglimi ar cinamonu, kurie veikia kaip natūralūs antiseptikai.

Po genėjimo augalui reikia šiek tiek laiko atsigauti. Nereikėtų jo iškart tręšti ar gausiai laistyti. Leiskite pjūvių vietoms gerai apdžiūti. Stebėkite augalą kelias ateinančias savaites. Tinkamai atliktas genėjimas neturėtų neigiamai paveikti augalo, o atvirkščiai – ilgainiui jis turėtų atrodyti sveikesnis ir tvarkingesnis. Atminkite, kad zamiokulko atveju galioja taisyklė „mažiau yra daugiau” – genėkite tik tada, kai tai tikrai būtina.

Ką daryti su nupjautomis dalimis

Viena iš puikių zamiokulko savybių yra ta, kad beveik visos jo nupjautos sveikos dalys gali būti panaudotos dauginimui. Taigi, atlikus formuojamąjį genėjimą, nereikėtų skubėti išmesti nupjautų lapų. Kiekvienas sveikas lapas ar net atskiras lapelis gali duoti pradžią naujam augalui. Tai puikus būdas ne tik atjauninti ar sumažinti seną augalą, bet ir nemokamai gauti naujų augalų sau ar dovanoms.

Nupjautą visą lapą (stiebą su lapeliais) galima pamerkti į vandenį ir laukti, kol išaugs šaknys ir susiformuos gumbas. Taip pat galima jį iškart sodinti į purų substratą. Kitas būdas – supjaustyti stiebą segmentais, kiekviename paliekant po 2-3 lapelius, ir juos įšaknydinti. Tai leidžia iš vieno nupjauto lapo gauti kelis naujus augalus. Svarbiausia, kad pjūvių vietos prieš merkiant į vandenį ar sodinant į žemę būtų šiek tiek apdžiovintos.

Dauginti galima net ir iš atskirų lapelių. Reikia atsargiai atskirti lapelius nuo pagrindinio stiebo ir apatine dalimi įsmeigti juos į drėgną substratą. Šis procesas yra labai lėtas, gali trukti metus ar ilgiau, kol pasirodys pirmasis ūglis, tačiau jis dažnai būna sėkmingas. Per tą laiką po žeme iš lapelio pagrindo formuojasi mažas gumbelis ir šaknys. Tai reikalauja daug kantrybės, bet rezultatas tikrai džiugina.

Taigi, genėjimas gali tapti ne tik priežiūros, bet ir dauginimo procedūra. Visos sveikos, žalios augalo dalys turi potencialą tapti naujais augalais. Tai dar kartą parodo šio augalo neįtikėtiną gyvybingumą ir atsparumą. Tuo tarpu visas sergančias, pageltusias ar kenkėjų pažeistas dalis reikia nedelsiant sunaikinti, kad liga ar kenkėjai neplistų.