Valgomojo kaštainio šviesos poreikis

Šviesa yra vienas iš esminių aplinkos veiksnių, gyvybiškai svarbus visiems žaliuojantiems augalams, ir valgomieji kaštainiai nėra išimtis. Kaip didelis, ilgaamžis medis, jis turi specifinių reikalavimų apšvietimui, kurie kinta priklausomai nuo augalo amžiaus ir vystymosi stadijos. Saulės energija yra pagrindinis variklis, skatinantis fotosintezės procesą, kurio metu medis pasigamina organines medžiagas, būtinas augimui, vystymuisi, žydėjimui ir gausiam derliui. Todėl, norint sėkmingai auginti valgomąjį kaštainį ir džiaugtis jo vaisiais, būtina gerai suprasti jo šviesos poreikius ir užtikrinti optimalias apšvietimo sąlygas. Šiame straipsnyje išsamiai panagrinėsime, kodėl šviesa yra tokia svarbi šiam medžiui ir kaip teisingai parinkti sodinimo vietą, atsižvelgiant į apšvietimą.

Valgomieji kaštainiai priskiriami šviesamėgių augalų grupei. Tai reiškia, kad jiems reikalinga atvira, saulėta vieta, kurioje medis gautų tiesioginių saulės spindulių bent 6-8 valandas per dieną. Esant pakankamam apšvietimui, medis formuoja plačią, tankią ir simetrišką lają, aktyviai auga ir sukrauna daug žiedinių pumpurų. Trūkstant šviesos, medis pradeda „tįsti“ į viršų, ieškodamas saulės, jo laja tampa reta, šakos – plonos ir silpnos, o apatinės šakos pradeda džiūti. Pavėsyje augantis kaštainis ne tik atrodys neestetiškai, bet ir prastai derės arba visai nederės, nes fotosintezės procesas bus nepakankamai intensyvus, kad medis sukauptų energijos vaisiams auginti.

Saulės šviesa yra tiesiogiai susijusi su derliaus kokybe ir kiekiu. Gerai apšviestose šakose užsimezga daugiau vaisių, jie būna didesni, saldesni ir greičiau sunoksta. Be to, geras lajos vėdinimas ir apšvietimas mažina drėgmės kaupimąsi, o tai yra svarbus prevencinis veiksnys, mažinantis grybinių ligų, tokių kaip miltligė ar lapų dėmėtligės, plitimo riziką. Tankioje, pavėsingoje lajoje susidaro palankios sąlygos ligų sukėlėjams daugintis.

Planuojant sodą, labai svarbu įvertinti būsimo medžio dydį ir jo metamą šešėlį. Valgomasis kaštainis užauga didelis, todėl jo negalima sodinti per arti kitų aukštaūgių medžių, pastatų ar aukštų tvorų, kurios mestų šešėlį didžiąją dienos dalį. Taip pat reikia pagalvoti, kaip suaugusio kaštainio šešėlis paveiks kitus, žemesnius sodo augalus. Geriausia vieta kaštainiui – pietinė, pietvakarinė arba pietrytinė sklypo pusė, kur niekas neužstoja saulės.

Šviesos poreikis skirtingais augimo tarpsniais

Nors valgomieji kaštainiai yra šviesamėgiai, jų poreikis šviesai šiek tiek skiriasi skirtingais amžiaus tarpsniais. Labai jauni sėjinukai ir ką tik pasodinti medeliai pirmaisiais metais gali būti jautrūs per daug intensyviai vidurdienio saulei, ypač karštomis ir sausomis dienomis. Tiesioginiai saulės spinduliai gali nudeginti jaunus lapelius ir sukelti per didelį vandens garavimą, o tai jaunam, dar silpnai įsišaknijusiam augalui gali būti pražūtinga. Todėl pirmaisiais metais jaunus medelius galima šiek tiek pridengti, pavyzdžiui, specialiu tinklu, kuris išsklaido saulės šviesą.

Tačiau tokia apsauga reikalinga tik pačioje pradžioje. Jau antraisiais-trečiaisiais augimo metais, kai medelis sustiprėja ir gerai įsišaknija, jam reikia kuo daugiau saulės šviesos. Šiuo laikotarpiu formuojasi medžio lajos skeletas, todėl geras apšvietimas yra būtinas, kad išaugtų tvirtos ir simetriškai išsidėsčiusios pagrindinės šakos. Jei jaunas medis auga daliniame pavėsyje, jis gali augti kreivas, linkdamas į šviesos šaltinį.

Suaugę, derantys medžiai reikalauja maksimalaus apšvietimo. Kaip jau minėta, šviesa yra būtina ne tik bendram medžio gyvybingumui, bet ir gausiam derliui. Žiediniai pumpurai, iš kurių vėliau išsivysto vaisiai, formuojasi ant gerai apšviestų, jaunų ūglių. Jei lajos vidus yra per tankus ir negauna pakankamai šviesos, derėjimas persikelia tik į lajos periferiją, o bendras derlius sumažėja. Būtent todėl svarbus yra reguliarus retinamasis genėjimas, kurio tikslas – praleisti daugiau šviesos į lajos vidų.

Ilgainiui, kai medis pasiekia brandą, jo šviesos poreikis išlieka didelis. Medis natūraliai reguliuoja savo lają, numesdamas apatines, pavėsyje atsidūrusias šakas. Sodininko užduotis yra padėti šiam procesui, laiku pašalinant nereikalingas, lają tankinančias ar konkuruojančias šakas ir užtikrinant, kad kuo didesnis lajos tūris gautų pakankamai saulės energijos.

Lajos formavimas ir genėjimas geresniam apšvietimui

Tinkamas genėjimas yra vienas iš pagrindinių būdų, kaip galima reguliuoti šviesos patekimą į medžio lają ir taip pagerinti derėjimą bei vaisių kokybę. Jau nuo pat jaunystės medį reikia formuoti taip, kad jo laja būtų atvira ir pralaidi šviesai. Dažniausiai valgomiesiems kaštainiams formuojama natūrali, rutuliška arba plačiai piramidiška laja su aiškiai išreikštu centriniu vedliu ir keliomis pakopomis išsidėsčiusiomis skeletinėmis šakomis.

Formuojant jauną medelį, svarbu palikti pakankamus atstumus tarp pagrindinių šakų, kad ateityje jos neužgožtų viena kitos. Visos šakos, augančios per aštriu kampu į kamieną, konkuruojančios su vedliu arba augančios į lajos vidų, turi būti šalinamos. Taip sukuriamas tvirtas ir gerai apšviestas lajos skeletas, kuris atlaikys būsimo derliaus svorį.

Suaugusiems, derantiems medžiams atliekamas retinamasis genėjimas. Jo pagrindinis tikslas – pašalinti visas nereikalingas šakas, kurios tankina lajos centrą ir trukdo šviesai bei orui laisvai cirkuliuoti. Išpjaunamos visos sausos, ligotos, susikryžiavusios ir vertikaliai į viršų augančios šakos (vilkūgliai). Šis genėjimas ne tik pagerina apšvietimą, bet ir sumažina ligų riziką bei palengvina derliaus nuėmimą.

Genėti geriausia žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai medis yra ramybės būsenoje. Svarbu naudoti aštrius ir švarius įrankius, o didesnes žaizdas aptepti sodo tepalu. Reguliarus ir apgalvotas genėjimas yra raktas į sveiką, ilgaamžį ir gausiai derantį medį, kurio visos dalys gauna pakankamai gyvybiškai svarbios saulės šviesos.

Kaip spręsti apšvietimo problemas sode

Kartais, ypač senesniuose ar mažesniuose soduose, gali būti sunku rasti idealią, visiškai atvirą vietą kaštainiui. Jei tavo sklype jau auga dideli medžiai ar stovi pastatai, kurie meta šešėlį, reikia labai atidžiai įvertinti situaciją. Prieš sodinant, stebėk, kaip saulė juda per tavo sklypą skirtingu dienos ir metų laiku. Pasirink vietą, kuri gauna daugiausiai tiesioginės saulės, ypač pietų metu.

Jei medis jau auga ir pastebi, kad jam trūksta šviesos dėl aplinkinių augalų, gali tekti priimti sprendimą pašalinti ar gerokai apgenėti šešėlį metamus medžius ar krūmus. Nors tai gali atrodyti drastiška, kartais tai yra vienintelė išeitis, norint išsaugoti kaštainio sveikatą ir derlių. Reikia įvertinti, kurie augalai tau yra vertingesni ir sukurti jiems optimalias sąlygas.

Kita galima strategija – atspindinčių paviršių naudojimas. Šviesios spalvos mulčias, pavyzdžiui, iš šiaudų, arba šviesi sodo danga gali šiek tiek atspindėti saulės šviesą ir pagerinti apatinių šakų apšvietimą. Taip pat pietinėje pusėje esanti balta pastato siena gali atspindėti šviesą ir šilumą, sukurdama palankesnį mikroklimatą. Tačiau šios priemonės yra tik pagalbinės ir negali pakeisti tiesioginės saulės šviesos trūkumo.

Galų gale, jei tavo sklypas yra labai pavėsingas ir nėra galimybės užtikrinti pakankamo apšvietimo, gali tekti susitaikyti su mintimi, kad valgomojo kaštainio auginimas gali būti nesėkmingas. Tokiu atveju geriau rinktis pavėsį pakenčiančius augalus, kurie gerai jausis esamomis sąlygomis. Bandymas auginti šviesamėgį medį netinkamoje vietoje dažniausiai baigiasi nusivylimu ir veltui iššvaistytu laiku bei pastangomis.