Sparnuotosios tunbergijos ligos ir kenkėjai

Nors sparnuotoji tunbergija yra laikoma palyginti atspariu ir nereikliu augalu, net ir ji nėra visiškai apsaugota nuo įvairių ligų ir kenkėjų antplūdžio. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, kurios susilpnina augalą ir padaro jį pažeidžiamesnį. Nusilpęs augalas tampa lengvu grobiu amarams, voratinklinėms erkėms ar įvairiems grybeliniams susirgimams. Todėl geriausia gynyba yra prevencija – sveiko ir stipraus augalo auginimas optimalioje aplinkoje. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų pažeidimo požymius ir imtis tinkamų veiksmų yra raktas į sėkmingą augalo išsaugojimą ir jo dekoratyvumo palaikymą. Svarbu išmokti atpažinti dažniausiai pasitaikančias problemas ir žinoti, kaip su jomis kovoti.

Sėkminga kova su ligomis ir kenkėjais prasideda nuo reguliarios augalo apžiūros. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo tunbergiją, ypač apatinę lapų pusę, kur dažniausiai slepiasi kenkėjai. Taip pat stebėkite, ar neatsirado dėmių ant lapų, ar nesideformuoja ūgliai, ar nepastebima kitokių neįprastų pokyčių. Kuo anksčiau pastebėsite problemą, tuo lengviau ir greičiau pavyks ją išspręsti, dažnai net neprireikus cheminių priemonių.

Svarbu suprasti, kad netinkama priežiūra yra pagrindinė priežastis, kodėl augalai suserga ar yra užpuolami kenkėjų. Perlaistymas, drėgmės trūkumas, maisto medžiagų disbalansas, prasta oro cirkuliacija – visa tai silpnina augalo imuninę sistemą. Pavyzdžiui, sausas ir karštas oras sudaro idealias sąlygas plisti voratinklinėms erkėms, o per didelė drėgmė ir prastas vėdinimas – grybelinėms ligoms. Todėl tinkama agrotechnika yra pati efektyviausia prevencinė priemonė.

Susidūrus su problema, nebūtina iškart griebtis stiprių cheminių pesticidų. Daugeliu atvejų, ypač pradinėse stadijose, galima sėkmingai panaudoti ekologiškas, liaudiškas ar biologines priemones. Mechaninis kenkėjų pašalinimas, pažeistų augalo dalių iškarpymas, purškimas muilo ar česnakų tirpalais gali būti labai veiksmingas. Cheminius preparatus reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės nepadeda, ir griežtai laikytis naudojimo instrukcijų.

Prevencinės priemonės ir atsparumo didinimas

Geriausias būdas apsaugoti sparnuotąją tunbergiją nuo ligų ir kenkėjų yra užtikrinti jai optimalias augimo sąlygas. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas turi stiprią imuninę sistemą ir yra daug atsparesnis neigiamiems išorės veiksniams. Pirmiausia, parinkite augalui tinkamą vietą – saulėtą, šiltą, bet apsaugotą nuo skersvėjų. Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, nesodindami jo per tankiai. Tai padės išvengti drėgmės kaupimosi ant lapų, kuri skatina grybelinių ligų vystymąsi.

Užtikrinkite tinkamą laistymo režimą. Venkite perlaistymo, kuris gali sukelti šaknų puvinį, ir neleiskite augalui perdžiūti, nes dėl drėgmės trūkumo patirtas stresas jį susilpnina. Laistykite tiesiai dirvožemį, stengdamiesi nesudrėkinti lapų. Subalansuotas tręšimas taip pat stiprina augalą. Venkite azoto pertekliaus, kuris skatina vešlų, bet silpną ir ligoms neatsparų ūglių augimą. Naudokite trąšas su didesniu kalio kiekiu, kuris stiprina augalo ląstelių sieneles.

Reguliariai valykite augalą – šalinkite pageltusius, džiūstančius ar kitaip pažeistus lapus ir peržydėjusius žiedus. Ant pūvančių augalų liekanų gali pradėti daugintis patogeniniai grybai. Taip pat svarbu palaikyti švarą aplink augalą, surinkti nukritusius lapus ir piktžoles, kurios gali būti ligų ir kenkėjų platintojos. Prieš pradedant darbą su augalais, visada dezinfekuokite sodo įrankius, ypač sekatorius, kad neperneštumėte ligų nuo vieno augalo kitam.

Augalo atsparumą galima padidinti ir naudojant įvairius biostimuliatorius ar ekologiškus preparatus. Pavyzdžiui, periodiškas purškimas dilgėlių ar asiūklių ekstraktu gali sustiprinti augalo audinius ir padidinti jo atsparumą grybelinėms ligoms. Svarbiausia yra sistemingumas ir nuolatinis dėmesys augalui. Stiprus ir prižiūrėtas augalas pats sugeba apsiginti nuo daugelio problemų.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Vieni dažniausių sparnuotosios tunbergijos kenkėjų yra amarai. Šie smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai kolonijomis apsigyvena ant jaunų ūglių viršūnių, lapų apačioje ir žiedpumpurių. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, lapai susiraukšlėja, o augimas sulėtėja. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali įsiveisti juodasis suodgrybis. Pastebėjus pirmuosius amarus, juos galima nuplauti stipria vandens srove arba nupurkšti žaliojo muilo ar česnakų tirpalu.

Voratinklinės erkės yra dar viena dažna problema, ypač karštą ir sausą vasarą, auginant augalus patalpoje ar įstiklintame balkone. Šie plika akimi sunkiai įmatomi kenkėjai taip pat siurbia sultis iš lapų. Pažeidimo požymiai – smulkūs, gelsvi taškeliai lapų paviršiuje, vėliau lapai pagelsta, džiūsta ir nukrenta. Tarp lapų ir stiebų galima pastebėti ploną voratinklį. Kovai su voratinklinėmis erkėmis svarbiausia padidinti oro drėgmę – dažnai purkšti augalą vandeniu. Esant stipresniam pažeidimui, galima naudoti specialius akaricidus.

Baltasparniai – tai smulkūs, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pakilus sujuda į spiečių. Jie, kaip ir amarai, siurbia sultis ir išskiria lipčių. Dažniausiai aptinkami apatinėje lapų pusėje. Kovoti su jais gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi. Efektyvios priemonės yra lipniosios gaudyklės, kurios padeda kontroliuoti suaugusių vabzdžių populiaciją, ir reguliarus purškimas insekticidiniais preparatais.

Kartais tunbergiją gali pulti ir miltuotieji skydamariai. Tai maži, balti, vatos gumulėlius primenantys vabzdžiai, kurie slepiasi lapų pažastyse ir ant stiebų. Jie taip pat siurbia sultis ir silpnina augalą. Pastebėjus pavienius kenkėjus, juos galima nuvalyti spiritu suvilgytu vatos pagaliuku. Jei kenkėjų daug, teks naudoti sisteminius insekticidus.

Grybelinės ir bakterinės ligos

Miltligė yra viena dažniausių grybelinių ligų, galinčių pakenkti tunbergijai. Ji pasireiškia baltu, miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir žiedų. Liga labiausiai plinta šiltu ir drėgnu oru, ypač jei prasta oro cirkuliacija. Pastebėjus pirmuosius požymius, reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti pažeistus lapus. Augalą galima nupurkšti fungicidais arba išbandyti liaudiškas priemones, pavyzdžiui, purškimą sodos ar pieno išrūgų tirpalu.

Šaknų puvinys yra dar viena pavojinga grybelinė liga, kurią sukelia perlaistymas ir prastas drenažas. Augalas pradeda vysti, gelsti, nors dirva yra drėgna. Ištraukus augalą iš vazono, galima pamatyti patamsėjusias, suminkštėjusias ir nemalonaus kvapo šaknis. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma. Prevencijai svarbiausia užtikrinti gerą drenažą ir neperlaistyti augalo. Pastebėjus pirmuosius požymius, reikia nedelsiant sumažinti laistymą ir galima pabandyti palieti augalą fungicido tirpalu.

Dėmėtligės – tai grupė grybelinių ligų, kurios pasireiškia įvairaus dydžio ir formos dėmėmis ant lapų. Dėmės gali būti rudos, juodos ar pilkos, dažnai su tamsesniu apvadu. Ligai plintant, dėmės didėja, susilieja, o lapai galiausiai nudžiūsta ir nukrenta. Kaip ir kitų grybelinių ligų atveju, svarbu šalinti pažeistus lapus ir užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Esant reikalui, purkšti fungicidais.

Bakterinės ligos tunbergijoms pasitaiko rečiau, tačiau taip pat gali pridaryti žalos. Jos gali pasireikšti kaip vandeningos dėmės ant lapų, stiebų puviniai ar vytulys. Bakterijos dažniausiai patenka į augalą per mechaninius pažeidimus. Kovoti su bakterinėmis ligomis yra sudėtingiau nei su grybelinėmis, nes fungicidai jų neveikia. Svarbiausia yra prevencija: vengti mechaninių pažeidimų, dezinfekuoti įrankius ir šalinti pažeistas augalo dalis.

Fiziologiniai sutrikimai

Ne visos problemos, su kuriomis galite susidurti augindami tunbergiją, yra susijusios su ligomis ar kenkėjais. Kartais augalo išvaizdos pokyčius lemia fiziologiniai sutrikimai, kylantys dėl netinkamų auginimo sąlygų. Pavyzdžiui, lapų geltonavimas gali būti ne tik ligos, bet ir maisto medžiagų trūkumo, pavyzdžiui, azoto ar geležies, požymis. Jei gelsta apatiniai, senesni lapai, greičiausiai trūksta azoto. Jei gelsta jauni lapai, o gyslos lieka žalios (chlorozė), gali trūkti geležies.

Lapai gali suktis arba džiūti kraštai dėl per sauso oro arba nereguliaraus laistymo. Tai ypač dažna problema auginant augalus patalpose su centriniu šildymu. Tokiu atveju reikėtų padidinti oro drėgmę, reguliariai purškiant augalą arba pastačius šalia indą su vandeniu. Taip pat svarbu užtikrinti tolygų laistymą, neleidžiant šaknims perdžiūti.

Žiedų ir pumpurų kritimas dažniausiai yra streso reakcija. Stresą gali sukelti įvairūs veiksniai: staigus temperatūros pokytis, skersvėjis, drėgmės trūkumas ar persodinimas. Jei augalas meta žiedus, pirmiausia patikrinkite, ar jam netrūksta vandens ir ar jis nestovi skersvėjyje. Stenkitės kuo mažiau keisti augalo vietą, ypač žydėjimo metu.

Silpnas augimas ir menkas žydėjimas dažniausiai yra susiję su šviesos trūkumu arba netinkamu tręšimu. Jei tunbergija auga pavėsyje, ji augins ilgus, silpnus stiebus ir beveik nežydės. Jei trąšose per daug azoto, augalas vešliai augins lapus, bet žiedų kraus mažai. Todėl svarbu užtikrinti pakankamą apšvietimą ir naudoti subalansuotas trąšas, skirtas žydintiems augalams.

Ekologiški ir cheminiai kovos metodai

Susidūrus su kenkėjais ar ligomis, pirmiausia reikėtų išbandyti ekologiškus kovos metodus. Jie yra saugesni aplinkai, žmonėms ir naudingiesiems vabzdžiams. Esant nedideliam kenkėjų antplūdžiui, juos galima tiesiog surinkti rankomis arba nuplauti stipria vandens srove. Pažeistus lapus ar ūglius reikia nedelsiant iškirpti ir sunaikinti, geriausia – sudeginti, o ne mesti į kompostą, kad liga neplistų.

Galima pasigaminti įvairių purškalų iš natūralių ingredientų. Pavyzdžiui, purškalas iš ūkinio ar žaliojo muilo (apie 20 g muilo litrui vandens) yra veiksmingas prieš amarus ir kitus minkštakūnius kenkėjus. Česnakų ar svogūnų lukštų ištraukos taip pat atbaido daugelį kenkėjų. Prieš grybelines ligas, tokias kaip miltligė, galima išbandyti purškimą sodos tirpalu (1 arbatinis šaukštelis sodos litrui vandens, įdėjus kelis lašus muilo, kad geriau priliptų).

Jei ekologiškos priemonės nepadeda ir problema yra rimta, gali tekti griebtis cheminių preparatų – insekticidų (nuo vabzdžių), akaricidų (nuo erkių) ar fungicidų (nuo grybelinių ligų). Svarbu pasirinkti tinkamą preparatą, skirtą konkrečiai problemai spręsti. Prieš naudojant bet kokį cheminį preparatą, būtina atidžiai perskaityti ir griežtai laikytis naudojimo instrukcijos.

Naudojant cheminius preparatus, būtina imtis visų saugumo priemonių: dėvėti apsaugines pirštines, akinius, respiratorių. Purkšti reikėtų nevėjuotą, sausą dieną, geriausia vakare, kai nebeskraido bitės ir kiti naudingi vabzdžiai, kad jiems nepakenktumėte. Niekada neviršykite nurodytos dozės, nes tai gali pakenkti ne tik aplinkai, bet ir pačiam augalui.

📷  Forest & Kim Starr, CC BY 3.0, via Wikimedia Commons