Siauralapės alternanteros ligos ir kenkėjai

Nors siauralapė alternantera yra laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, ji, kaip ir bet kuris kitas gyvas organizmas, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Laiku neatpažintos ir negydomos problemos gali ne tik sugadinti dekoratyvią augalo išvaizdą, bet ir sukelti rimtesnių pažeidimų ar net augalo žūtį. Sėkminga kova su ligomis ir kenkėjais prasideda nuo prevencijos ir gebėjimo atpažinti pirmuosius pavojaus signalus. Reguliari augalų apžiūra ir tinkamų auginimo sąlygų palaikymas yra geriausias būdas išlaikyti augalus sveikus ir gyvybingus. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias problemas ir efektyviausius jų sprendimo būdus.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Vieni iš labiausiai paplitusių kenkėjų, puolančių siauralapę alternanterą, yra amarai. Šie maži, kriaušės formos vabzdžiai dažniausiai būriuojasi ant jaunų ūglių ir apatinės lapų pusės, siurbdami augalo sultis. Dėl jų veiklos lapai gali susiraukšlėti, pagelsti, o augimas sulėtėti. Amarai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali pradėti augti juodasis pelėsis. Pirmas žingsnis kovojant su amarais – bandyti juos nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti drėgna šluoste, jei antplūdis nėra didelis.

Voratinklinės erkės yra dar vienas dažnas priešas, ypač sauso ir karšto oro sąlygomis arba auginant augalus patalpoje. Šie kenkėjai yra labai maži, sunkiai įžiūrimi plika akimi, tačiau jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai ant lapų ir plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Erkės taip pat siurbia sultis, todėl pažeisti lapai pagelsta, paruduoja ir galiausiai nudžiūsta. Svarbiausia prevencinė priemonė – palaikyti aukštą oro drėgmę, reguliariai purškiant augalus vandeniu.

Baltasparniai – tai maži, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie pakyla debesėliu palietus augalą. Jie taip pat telkiasi apatinėje lapų pusėje ir siurbia augalo sultis, sukeldami lapų geltonavimą ir vytimą. Kaip ir amarai, baltasparniai išskiria lipčių, skatinantį suodligės vystymąsi. Su jais kovoti gana sudėtinga, nes jie greitai dauginasi. Gali padėti geltonos lipnios gaudyklės, kurios privilioja suaugusius vabzdžius.

Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži, balti, vatos gumulėliai, prisitvirtinę prie stiebų, lapų pažastyse ir ant apatinės lapų pusės. Jie taip pat siurbia augalų sultis, silpnindami augalą ir lėtindami jo augimą. Pavienius kenkėjus galima pašalinti vatos tamponu, suvilgytu spirite. Svarbu reguliariai apžiūrėti augalus, ypač sunkiau pasiekiamas vietas, kad būtų galima laiku pastebėti šiuos kenkėjus, kol jie neišplito.

Kenkėjų kontrolės metodai

Pastebėjus kenkėjus, svarbu veikti greitai, kol jų populiacija nepadidėjo. Pirmiausia verta išbandyti mechaninius ir biologinius kontrolės metodus, kurie yra saugesni aplinkai ir pačiam augalui. Kaip minėta, amarus ir voratinklines erkes dažnai galima nuplauti stipria vandens srove. Pavienius miltuotuosius skydamarius galima pašalinti rankiniu būdu. Geltonos lipnios gaudyklės efektyviai gaudo skraidančius kenkėjus, tokius kaip baltasparniai ar grybiniai uodeliai, ir padeda stebėti jų populiaciją.

Jei mechaninių priemonių nepakanka, galima naudoti natūralius, ekologiškus insekticidus. Kalio muilo (žaliojo muilo) tirpalas yra veiksminga priemonė prieš daugumą minkštakūnių kenkėjų, tokių kaip amarai, erkės ir baltasparniai. Muilo tirpalas pažeidžia vabzdžių išorinį sluoksnį, todėl jie žūva nuo dehidratacijos. Nimbamedžio (Neem) aliejus yra dar viena puiki natūrali priemonė, veikianti kaip insekticidas, fungicidas ir akaricidas. Jis ne tik naikina kenkėjus, bet ir veikia kaip repelentas, atbaidydamas juos nuo augalo.

Sunkesniais atvejais, kai natūralios priemonės nepadeda, gali tekti griebtis cheminių insekticidų. Rinkdamasis cheminį preparatą, atidžiai perskaityk etiketę ir įsitikink, kad jis yra skirtas kovai su konkrečiais kenkėjais ir yra saugus naudoti ant dekoratyvinių augalų. Purškiant cheminiais preparatais, būtina laikytis visų saugumo reikalavimų: dėvėti apsaugines pirštines, akinius, purkšti lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje, ir saugoti, kad preparato nepatektų ant odos ar į akis. Svarbu purkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, kur kenkėjai dažniausiai slepiasi.

Prevencija yra geriausias kovos būdas. Reguliariai apžiūrėk savo augalus, ar nėra jokių kenkėjų požymių. Naujai įsigytus augalus visada palaikyk karantine bent kelias savaites, atskirai nuo kitų augalų, kad įsitikintum, jog jie neužkrėsti. Palaikyk švarą aplink augalus, valyk nukritusius lapus ir kitas augalines liekanas, kuriose gali slėptis kenkėjai. Sveikas ir stiprus augalas, auginamas tinkamomis sąlygomis, yra daug atsparesnis kenkėjų antpuoliams.

Grybelinės ir bakterinės ligos

Viena dažniausių problemų, kylančių dėl perlaistymo ir prasto drenažo, yra šaknų puvinys. Šią ligą sukelia dirvožemyje esantys grybai, kurie suaktyvėja esant per dideliam drėgmės kiekiui. Pažeistos šaknys pajuoduoja, tampa minkštos ir nebegali aprūpinti augalo vandeniu bei maistinėmis medžiagomis. Dėl to augalo antžeminė dalis pradeda vysti, lapai gelsta, nors dirvožemis ir yra drėgnas. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą gali būti labai sunku, todėl svarbiausia yra prevencija – užtikrinti gerą drenažą ir neperlaistyti.

Miltligė – tai grybelinė liga, kuri pasireiškia balta, miltuota apnaša ant lapų, stiebų ir kartais žiedų. Ji dažniausiai plinta esant šiltam, drėgnam orui ir prastai oro cirkuliacijai. Nors miltligė retai kada pražudo augalą, ji silpnina jį, sutrikdydama fotosintezę, ir gadina dekoratyvinę išvaizdą. Pastebėjus pirmuosius požymius, reikėtų pašalinti pažeistus lapus ir pagerinti oro cirkuliaciją aplink augalą.

Lapų dėmėtligė – tai dar viena grybelinė liga, kurios požymiai yra įvairaus dydžio ir formos tamsios dėmės ant lapų. Dėmės palaipsniui didėja, jų centre audinys gali iškristi, palikdamas skylutes. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta. Ši liga taip pat plinta drėgnomis sąlygomis, kai vanduo ilgai išlieka ant lapų paviršiaus. Todėl svarbu laistyti augalus ryte ir stengtis nesušlapinti lapijos.

Rūdys – tai grybelinė liga, pasireiškianti oranžinėmis arba rusvomis, iškiliomis pūslelėmis, dažniausiai ant apatinės lapų pusės. Pažeisti lapai gali deformuotis ir anksčiau laiko nukristi. Nors rūdys nėra labai dažna siauralapės alternanteros liga, ji gali pasitaikyti esant palankioms sąlygoms. Kaip ir kitų grybelinių ligų atveju, svarbiausia yra prevencija: vengti lapų sušlapinimo ir užtikrinti gerą oro judėjimą.

Ligų prevencija ir gydymas

Geriausias būdas kovoti su ligomis – jų išvengti. Svarbiausia prevencinė priemonė yra tinkamų auginimo sąlygų sudarymas. Pasirink saulėtą, gerai vėdinamą vietą. Užtikrink, kad dirvožemis būtų purus ir gerai drenuojamas, kad išvengtum vandens sąstovio prie šaknų. Laistyk saikingai, leisdamas viršutiniam dirvožemio sluoksniui išdžiūti tarp laistymų. Vandenį pilk tiesiai ant žemės, stengdamasis nesudrėkinti lapų.

Laikykis geros sodo higienos. Reguliariai šalink nukritusius lapus, piktžoles ir kitas augalines šiukšles aplink augalus, nes jose gali daugintis ligų sukėlėjai. Dezinfekuok sodo įrankius (žirkles, sekatorius) po kiekvieno augalo genėjimo, ypač jei įtari, kad augalas serga. Tam tinka spiritas arba baliklio tirpalas. Nesodink augalų per tankiai, palik pakankamai erdvės tarp jų, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti.

Jei vis dėlto liga pasireiškė, pirmas žingsnis yra pašalinti ir sunaikinti visas pažeistas augalo dalis. Negalima jų dėti į kompostą, nes taip ligos sukėlėjai gali išplisti. Ankstyvoje ligos stadijoje, ypač kovojant su miltlige, gali padėti naminės priemonės, pavyzdžiui, purškimas sodos tirpalu (vienas arbatinis šaukštelis sodos ir keli lašai indų ploviklio litrui vandens) arba nimbamedžio aliejumi, kuris turi ir fungicidinių savybių.

Esant stipresniam ligos išplitimui, gali prireikti fungicidų. Rinkoje yra platus fungicidų pasirinkimas, tiek sisteminio, tiek kontaktinio veikimo. Prieš naudojant bet kokį cheminį preparatą, svarbu tiksliai identifikuoti ligą ir pasirinkti tinkamą priemonę. Atidžiai perskaityk ir laikykitės gamintojo instrukcijų dėl naudojimo, dozių ir saugumo priemonių. Atmink, kad fungicidai yra efektyviausi, kai naudojami kaip prevencinė priemonė arba pačioje ligos pradžioje.

Fiziologiniai sutrikimai

Be kenkėjų ir ligų, siauralapė alternantera gali patirti ir fiziologinių sutrikimų, kurie kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų. Viena dažniausių problemų yra lapų spalvos praradimas. Jei ryškiai raudonos ar violetinės veislės augalas tampa žalsvas ir blankus, tai beveik visada yra nepakankamo apšvietimo ženklas. Norint atgauti sodrią spalvą, augalą reikia perkelti į saulėtesnę vietą.

Lapų galiukų ir kraštų džiūvimas dažniausiai yra susijęs su per sausu oru arba netolygiu laistymu. Ypač dažnai tai pasitaiko auginant augalus patalpose šildymo sezono metu. Problemą galima išspręsti padidinus oro drėgmę – reguliariai purškiant augalą, naudojant oro drėkintuvą arba statant vazoną ant padėklo su drėgnais akmenukais. Taip pat svarbu palaikyti tolygią dirvožemio drėgmę, neleidžiant jam visiškai išdžiūti.

Staigus lapų kritimas dažnai yra augalo reakcija į stresą, kurį sukėlė staigus aplinkos sąlygų pasikeitimas. Tai gali nutikti perkėlus augalą iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, iš lauko į patalpą rudenį, arba dėl staigių temperatūros svyravimų ir skersvėjų. Norint to išvengti, augalą prie naujų sąlygų reikia pratinti palaipsniui. Jei augalas numetė dalį lapų, tačiau stiebas išliko gyvas, esant tinkamoms sąlygoms, jis turėtų atsigauti ir išleisti naujus lapus.

Augalo ištįsimas, kai stiebai tampa ilgi, ploni, o atstumai tarp lapų dideli, taip pat yra šviesos trūkumo pasekmė. Augalas tiesiogine to žodžio prasme „stiebiasi” link šviesos šaltinio. Tokiu atveju, be perkėlimo į šviesesnę vietą, gali padėti ir genėjimas. Nupjovus ištįsusius stiebus, bus paskatintas naujų, tvirtesnių ir tankesnių ūglių augimas nuo pat pagrindo.

_{📷 Flickr / Szerző: cultivar413 / Licence: CC BY 2.0}