Melsvės šviesos poreikis

Tinkamas apšvietimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių melsvių lapų spalvos intensyvumą, raštų ryškumą ir bendrą augalo sveikatą. Nors melsvės yra plačiai žinomos kaip pavėsio karalienės, jų šviesos poreikis gali labai skirtis priklausomai nuo konkrečios veislės. Supratimas, kiek saulės gali pakelti skirtingų tipų melsvės, leidžia parinkti idealią vietą sode kiekvienam augalui ir atskleisti visą jo grožį. Tiek per didelis, tiek per mažas šviesos kiekis gali neigiamai paveikti augalo išvaizdą, todėl šviesos balanso suradimas yra esminis sėkmingo auginimo elementas.

Bendras šviesos poreikis ir pavėsio svarba

Absoliuti dauguma melsvių veislių geriausiai jaučiasi ir atrodo augdamos daliniame pavėsyje. Idealios sąlygos – tai vieta, kur augalas gauna kelias valandas neintensyvios rytinės saulės, o per patį dienos karštį, nuo vidurdienio iki vėlyvos popietės, yra visiškame pavėsyje. Rytinė saulė padeda greitai nudžiovinti rasą nuo lapų, o tai mažina grybinių ligų, tokių kaip antraknozė, riziką. Tačiau karšti ir tiesioginiai vidurdienio saulės spinduliai gali nudeginti lapus, palikdami negražias rudas dėmes.

Pavėsis, kurį sukuria medžiai, krūmai ar pastatai, ne tik apsaugo melsves nuo saulės nudegimų, bet ir padeda palaikyti vėsesnę bei drėgnesnę aplinką, kurią šie augalai labai mėgsta. Po medžių laja susidaro margas pavėsis (angl. dappled shade), kai saulės spinduliai prasiskverbia pro lapiją ir sukuria judančias šviesos dėmes. Toks apšvietimas yra labai palankus daugumai melsvių, nes jos gauna pakankamai šviesos fotosintezei, bet yra apsaugotos nuo tiesioginių spindulių.

Vis dėlto, svarbu suprasti, kad „visiškas pavėsis” nereiškia visiškos tamsos. Nors melsvės gali išgyventi ir labai tamsiose sodo vietose, pavyzdžiui, po tankiais spygliuočiais ar prie šiaurinių pastatų sienų, ten jos augs lėčiau, keras bus retesnis, o lapai mažesni. Be to, margalapės veislės giliame pavėsyje gali prarasti savo kontrastingus raštus ir tapti beveik vientisai žalios. Tam, kad augalas klestėtų, jam reikia ryškios, bet netiesioginės šviesos.

Renkantis vietą melsvėms, reikia atsižvelgti ne tik į saulės judėjimą, bet ir į medžių tipą. Medžiai su gilia šaknų sistema, tokie kaip ąžuolai, yra geresni kaimynai nei medžiai su paviršinėmis šaknimis, pavyzdžiui, klevai, kurie intensyviai konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų. Taip pat spygliuočių medžių pavėsis yra tankesnis ir sausesnis, todėl po jais augančioms melsvėms reikės papildomo laistymo.

Skirtingų veislių reikalavimai šviesai

Ne visos melsvės yra sukurtos vienodai kalbant apie jų šviesos poreikį; jis labai priklauso nuo lapų spalvos. Melsvos spalvos melsvės, tokios kaip ‘Blue Angel’, ‘Halcyon’ ar ‘Elegans’, savo unikalią spalvą išlaiko tik augdamos giliame pavėsyje. Melsvą atspalvį lapams suteikia vaškinis sluoksnis (angl. glauca), kuris atspindi mėlyną šviesos spektrą. Tiesioginė saulė ištirpdo šį vašką, ir lapai tampa žali. Todėl norint išsaugoti melsvą spalvą, šias veisles būtina sodinti ten, kur jos gaus minimaliai tiesioginės saulės.

Priešingai nei melsvosios, melsvės su geltonais, auksiniais ar šartrezo spalvos lapais, pavyzdžiui, ‘Sum and Substance’, ‘August Moon’ ar ‘Gold Standard’, reikalauja daugiau šviesos, kad jų spalvos būtų kuo ryškesnės. Augdamos per dideliame pavėsyje, jų lapai gali likti blyškiai žalsvi ir neatskleisti viso savo potencialo. Joms idealiai tinka vieta, kur jas pasiekia rytinė saulė arba filtruota šviesa visą dieną. Tačiau net ir joms per daug karštos popietinės saulės gali būti žalinga.

Margalapės veislės, turinčios baltus ar kreminius raštus (pvz., ‘Patriot’, ‘Minuteman’, ‘Francee’), taip pat geriausiai atrodo daliniame pavėsyje su šiek tiek rytinės saulės. Šviesa padeda išryškinti kontrastą tarp žalios ir baltos spalvų. Tačiau baltos lapų dalys neturi chlorofilo, todėl yra ypač jautrios saulės nudegimams. Todėl joms būtina apsauga nuo intensyvios vidurdienio saulės. Per giliame pavėsyje baltos dalys gali susiaurėti, o žalios – išplisti.

Žalialapės melsvės (pvz., ‘Royal Standard’, ‘Invincible’) yra pačios universaliausios ir geriausiai toleruoja platų apšvietimo sąlygų spektrą, nuo dalinės saulės iki visiško pavėsio. Nors ir jos gražiausiai atrodo daliniame pavėsyje, jos gali pakankamai gerai augti ir tamsesnėse sodo vietose. Kai kurios kvapniažiedės veislės, kilusios iš Hosta plantaginea, pavyzdžiui, ‘Guacamole’ ar ‘Fragrant Bouquet’, taip pat yra labiau tolerantiškos saulei nei dauguma kitų veislių.

Per didelio ar per mažo apšvietimo požymiai

Gebėjimas atpažinti ženklus, rodančius, kad melsvė gauna netinkamą šviesos kiekį, yra labai svarbus. Akivaizdžiausias per didelio apšvietimo požymis yra saulės nudegimai. Ant lapų atsiranda išblukusios, gelsvos ar rusvos dėmės, o vėliau pažeistas audinys tampa plonas kaip popierius ir išdžiūsta. Labiausiai pažeidžiami lapų kraštai ir galiukai. Margalapių veislių baltos ir kreminės dalys yra ypač jautrios nudegimams.

Kiti per didelės saulės požymiai yra lapų spalvos išblukimas ir bendras augalo suglebimas dienos metu, net jei dirva yra pakankamai drėgna. Melsvų veislių lapai praranda savo melsvą atspalvį ir tampa žali arba žaliai gelsvi. Nors kai kurios saulei atsparesnės veislės gali ir nenudegti, per didelis karštis ir šviesa joms vis tiek sukelia stresą, todėl augalas gali augti lėčiau ir būti mažiau dekoratyvus. Jei pastebite šiuos simptomus, augalą reikėtų persodinti į pavėsingesnę vietą.

Per mažas apšvietimas taip pat turi savų neigiamų pasekmių. Vienas iš pagrindinių požymių yra ištįsę, ilgi lapkočiai ir retas, iškrikas keras. Augalas tarsi stiebiasi link šviesos šaltinio, bandydamas gauti daugiau energijos fotosintezei. Toks augalas atrodo neproporcingas ir ne toks vešlus. Be to, augimas gali būti labai lėtas, o naujų ūglių skaičius – mažas.

Kitas ryškus per mažos šviesos požymis yra spalvų ir raštų praradimas. Margalapės melsvės, ypač tos, kurių centras yra šviesus, o kraštai žali, gali tapti beveik vientisai žalios. Geltonlapės veislės neįgauna savo ryškios auksinės spalvos ir lieka žalsvos. Nors augalas gali išgyventi tokiomis sąlygomis, jis praranda didelę dalį savo dekoratyvumo ir veislės unikalumo. Tokiu atveju reikėtų ieškoti šviesesnės auginimo vietos.