Melsvės ligos ir kenkėjai

Nors melsvės yra laikomos vienais atspariausių ir mažiausiai priežiūros reikalaujančių daugiamečių augalų, jos taip pat nėra visiškai apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Didžiausią žalą melsvių dekoratyvumui daro lapais mintantys kenkėjai, ypač šliužai ir sraigės, galintys per trumpą laiką paversti vešlius lapus rėčiais. Taip pat augalams gali pakenkti įvairios grybinės, bakterinės ir virusinės ligos. Laiku atpažinus problemą ir pritaikius tinkamas prevencijos bei kontrolės priemones, galima sėkmingai apsaugoti savo melsvių kolekciją ir džiaugtis nepriekaištinga jų išvaizda visą sezoną.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Be abejonės, patys didžiausi ir labiausiai paplitę melsvių priešai yra šliužai ir sraigės. Šie moliuskai ypač mėgsta jaunus, minkštus melsvių lapus ir drėgną aplinką, kuri dažnai susidaro po vešliais kerais. Jie aktyviausi būna naktį arba po lietaus, išgrauždami lapuose netaisyklingos formos skyles ir palikdami blizgių gleivių pėdsakus. Ypač didelę žalą jie padaro pavasarį, kai tik išlenda jauni ūgliai, galėdami sunaikinti visą jauną augalą.

Kitas, nors ir mažiau paplitęs, bet žalos padaryti galintis kenkėjas yra vynuoginis straubliukas. Suaugę vabalai graužia lapų kraštus, palikdami būdingas pusmėnulio formos iškandas. Tačiau didesnę žalą daro jų lervos, kurios gyvena dirvoje ir minta augalo šaknimis bei vainiku. Stipriai pažeistas augalas pradeda skursti, vysta, nors ir gauna pakankamai drėgmės, ir galiausiai gali žūti. Kovoti su lervomis yra sudėtinga, nes jos yra po žeme.

Kartais melsves gali pulti ir nematodai – mikroskopinės kirmėlės, gyvenančios dirvoje arba augalų audiniuose. Lapų nematodai pažeidžia lapus, maitindamiesi tarp gyslų esančiu audiniu. Pažeidimo vietose atsiranda gelsvos arba rusvos dryžuotos dėmės tarp gyslų, kurios vėliau nekrozuoja. Šie kenkėjai plinta su vandeniu, todėl svarbu vengti laistymo purškiant iš viršaus. Užkrėstus augalus sunku išgydyti, todėl juos geriausia sunaikinti, kad liga neplistų.

Retesni kenkėjai, kurie gali pasitaikyti, yra amarai, kurie kartais apsigyvena ant jaunų ūglių ar žiedynkočių, ir tripsai. Nors jie retai padaro didelę žalą pačiam augalui, gali būti virusinių ligų pernešėjai. Taip pat reikėtų stebėti, ar po melsvių kerais neįsikuria graužikai, pavyzdžiui, pelėnai, kurie gali apgraužti šaknis ir vainiką, ypač žiemą po sniegu. Pastebėjus jų urvelius, reikėtų imtis atitinkamų priemonių.

Kenkėjų prevencija ir kontrolė

Efektyviausia kova su šliužais ir sraigėmis yra prevencija ir integruotų metodų taikymas. Pirmiausia, palaikykite švarą aplink augalus – pašalinkite piktžoles, senus lapus ir kitas organines šiukšles, kurios gali tapti slėptuvėmis šiems kenkėjams. Suteikite pirmenybę rytiniam laistymui, kad dirvos paviršius spėtų apdžiūti iki vakaro. Aplink augalus galima sukurti barjerus iš aštrių medžiagų, pavyzdžiui, smulkintų kiaušinių lukštų, spyglių ar specialių vario juostų, kurias moliuskai vengia kirsti.

Egzistuoja daug būdų, kaip tiesiogiai kontroliuoti šliužų ir sraigių populiaciją. Vienas populiariausių – rankinis rinkimas. Anksti ryte, vėlai vakare ar po lietaus, kai jie aktyviausi, surinkite kenkėjus nuo augalų. Taip pat veiksmingi yra spąstai – į žemę įkasti indeliai su alumi ar kitu viliojančiu skysčiu. Iš cheminių priemonių efektyviausi yra moliuskocidai – specialios granulės, kurias reikia išbarstyti aplink augalus. Saugiausi aplinkai yra produktai, kurių veiklioji medžiaga yra geležies fosfatas.

Kovojant su vynuoginio straubliuko lervomis, galima naudoti biologines kontrolės priemones. Tai – entomopatogeniniai nematodai (pvz., Steinernema kraussei), kurie yra natūralūs šių lervų parazitai. Nematodų suspensija laistoma dirva aplink pažeistus augalus. Šis metodas yra ekologiškas ir saugus, tačiau reikalauja specifinių sąlygų – dirva turi būti drėgna ir pakankamai šilta. Su suaugusiais vabalais galima kovoti purškiant augalus insekticidais arba renkant juos naktį.

Bendrosios prevencinės priemonės apima sveikų ir stiprių augalų auginimą, nes jie yra atsparesni kenkėjų antpuoliams. Pasirinkite atsparesnes veisles – pastebėta, kad melsvės su storesniais, standesniais ir raukšlėtesniais lapais (pvz., ‘Sum and Substance’) yra mažiau mėgstamos šliužų. Taip pat naudinga į sodą privilioti natūralius kenkėjų priešus: ežius, rupūžes, paukščius, kurie minta šliužais ir sraigėmis.

Melsvių ligų atpažinimas

Svarbiausia norint sėkmingai kovoti su ligomis yra gebėjimas jas laiku atpažinti. Vienas iš dažnesnių simptomų yra įvairios dėmės ant lapų. Jos gali būti skirtingų spalvų (rudos, juodos, gelsvos), dydžių ir formų, kartais su tamsesniu apvadu. Dėmės gali signalizuoti apie grybines ligas, pavyzdžiui, antraknozę ar filostiktozę. Svarbu stebėti, ar dėmės plinta, didėja, ar atsiranda ant naujų lapų.

Kitas nerimą keliantis požymis yra augalo vainiko ar šaknų puvinys. Jei augalas staiga pradeda vysti, gelsti, o lapai lengvai išsirauna iš pagrindo, tai gali būti vainiko puvinio, kurį sukelia Sclerotium genties grybai, požymis. Ant augalo pagrindo ir aplinkinėje dirvoje galima pastebėti baltą, į vatą panašią grybieną ir mažus, į garstyčių sėklas panašius skleročius. Ši liga yra labai pavojinga ir gali greitai sunaikinti visą kerą.

Lapų pageltimas taip pat gali būti ligos simptomas, tačiau svarbu atskirti jį nuo natūralių priežasčių. Jei gelsta pavieniai, senesni, apatiniai lapai, tai greičiausiai yra natūralus senėjimo procesas. Tačiau jei gelsta jauni lapai, gelsta visas keras arba atsiranda neįprastų raštų, tai gali būti maisto medžiagų trūkumo, perlaistymo, šaknų puvinio ar net virusinės infekcijos požymis. Reikia atidžiai įvertinti visus simptomus ir auginimo sąlygas.

Pats pavojingiausias ir nerimą keliantis požymis yra neįprasti lapų spalvos pokyčiai, deformacijos ir raštai, kurie neatitinka veislės aprašymo. Neryškios, „kraujuojančios” spalvų dėmės, susisukę ar deformuoti lapai, neįprastos pūslelės ant lapų paviršiaus gali būti Hosta Virus X (HVX) ar kitų virusų simptomai. Virusinės ligos yra nepagydomos, todėl jų teisingas atpažinimas yra kritiškai svarbus.

Ligos, kurias sukelia grybeliai ir bakterijos

Antraknozė yra viena iš dažnesnių grybinių ligų, pažeidžiančių melsves, ypač karštu ir drėgnu oru. Ant lapų atsiranda didelės, netaisyklingos formos rudos arba pilkšvos dėmės su tamsiu apvadu. Dėmių centras vėliau gali iškristi, palikdamas skylę. Liga plinta per vandenį, todėl svarbu laistyti augalus iš apačios, nesušlapinant lapų. Pažeistus lapus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Esant stipriam išplitimui, galima naudoti fungicidus.

Vainiko puvinys (pietinis maras) yra labai destruktyvi liga, kurią sukelia grybas Sclerotium rolfsii. Liga greitai plinta šiltu ir drėgnu oru. Pagrindiniai simptomai – staigus augalo vytimas, geltonuojantys ir krentantys lapai, puvinys ties augalo pagrindu. Aplink pažeistą vietą matoma balta grybiena ir maži, apvalūs, nuo baltos iki rudos spalvos skleročiai. Užkrėstą augalą ir aplinkinę žemę būtina nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Toje pačioje vietoje melsvių ir kitų jautrių augalų negalima sodinti kelerius metus.

Filostiktozė ir kitos lapų dėmėtligės taip pat yra grybinės kilmės. Joms būdingos įvairios dėmės ant lapų. Nors šios ligos retai kada sunaikina visą augalą, jos stipriai sumažina jo dekoratyvumą. Prevencijai svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp augalų, nepertręšti azotu, rudenį surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus. Pašalinus pažeistus lapus sezono metu, galima sustabdyti ligos plitimą.

Bakterinis lapų puvinys taip pat gali pažeisti melsves, ypač po šalnų ar mechaninių pažeidimų. Ant lapų atsiranda vandeningos, tamsios, nemalonaus kvapo dėmės. Liga greitai plinta drėgnu oru. Svarbiausia prevencija – vengti mechaninių pažeidimų ir palaikyti švarą. Kaip ir grybinių ligų atveju, pažeistus lapus reikia šalinti. Cheminių kontrolės priemonių prieš bakterines ligas efektyvumas yra ribotas.

Virusinės ligos ir jų valdymas

Pati žinomiausia ir pavojingiausia melsvių virusinė liga yra Hosta Virus X (HVX). Šis virusas sukelia įvairius simptomus, kurie gali skirtis priklausomai nuo veislės. Dažniausi požymiai: spalvų „kraujavimas” (spalvos išsilieja iš gyslų ribų), netaisyklingos formos dėmės, lapų deformacija, audinio suplonėjimas ar sustorėjimas, pūslelės ant lapų. Kai kurios veislės gali būti besimptomės nešiotojos, o tai dar labiau apsunkina viruso kontrolę.

HVX ir kiti virusai plinta daugiausia per užkrėstas augalo sultis. Pagrindinis plitimo būdas – per sodo įrankius (sekatorius, peilius, kastuvus), kai kerpamas ar dalijamas sergantis, o po to sveikas augalas. Virusas taip pat gali plisti per rankas. Todėl dirbant su melsvėmis, ypač dalijant kerus, būtina dezinfekuoti įrankius po kiekvieno augalo. Tam tinka spiritas, baliklio tirpalas ar specialūs dezinfekantai.

Deja, virusinės augalų ligos yra nepagydomos. Nėra jokių cheminių priemonių, kurios galėtų išgydyti užkrėstą augalą. Vienintelis būdas sustabdyti viruso plitimą sode – nedelsiant sunaikinti visą sergantį augalą. Negalima jo kompostuoti. Augalą reikia iškasti su visu šaknų gumulu ir sudeginti arba išmesti į šiukšlių konteinerį sandariai supakavus.

Svarbiausia priemonė kovojant su virusais yra prevencija. Pirkite melsves tik iš patikimų augintojų, kurie testuoja savo augalus dėl virusų. Būkite atsargūs mainydamiesi augalais su kitais sodininkais. Atidžiai apžiūrėkite kiekvieną naują augalą prieš sodindami jį į sodą ir, jei įmanoma, palaikykite jį karantine atskirai nuo kitų melsvių kurį laiką. Griežta sodo higiena, ypač įrankių dezinfekavimas, yra būtina norint apsaugoti savo kolekciją.