Klivijos ligos ir kártevői

Nors klivija yra laikoma gana atspariu ir nereikliu augalu, ji, kaip ir kiti kambariniai augalai, nėra visiškai apsaugota nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip perlaistymas, prasta oro cirkuliacija ar netinkama temperatūra, kurios susilpnina augalo imunitetą ir paverčia jį lengvu grobiu. Sėkmingos kovos raktas – reguliari augalo apžiūra ir ankstyva problemų diagnostika. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime dažniausiai pasitaikančius klivijų kenkėjus, tokius kaip skydamariai ir amarai, aptarsime grybelinių ligų prevencijos būdus, išsiaiškinsime šaknų puvinio priežastis ir panagrinėsime neinfekcinius sutrikimus, kylančius dėl priežiūros klaidų.

Svarbiausia prevencinė priemonė yra palaikyti optimalias auginimo sąlygas. Sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis tiek ligų sukėlėjams, tiek kenkėjų antpuoliams. Reguliarus lapų valymas drėgna šluoste ne tik pagerina augalo išvaizdą ir fotosintezės procesą, bet ir leidžia laiku pastebėti pirmuosius kenkėjų požymius. Taip pat svarbu užtikrinti gerą vėdinimą, vengti skersvėjų ir neperlaistyti augalo.

Pastebėjus pirmuosius ligos ar kenkėjų pažeidimo požymius, svarbu nedelsti ir imtis veiksmų. Pirmiausia reikėtų izoliuoti pažeistą augalą nuo kitų, kad problema neišplistų. Vėliau, priklausomai nuo problemos tipo, taikomos atitinkamos priemonės – nuo mechaninio kenkėjų šalinimo iki specialių cheminių ar biologinių preparatų naudojimo. Kuo anksčiau pradedama kova, tuo didesnė tikimybė sėkmingai išgelbėti augalą.

Be infekcinių ligų ir kenkėjų, klivijos gali kentėti ir nuo fiziologinių sutrikimų, kuriuos sukelia netinkama priežiūra. Tai gali būti lapų galiukų džiūvimas, spalvos pasikeitimas, žydėjimo nebuvimas ar deformacijos. Šiame skyriuje taip pat analizuosime šių problemų priežastis ir pateiksime patarimų, kaip jų išvengti, koreguojant laistymo, tręšimo ar apšvietimo režimą.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Vienas iš labiausiai paplitusių ir pavojingiausių klivijos kenkėjų yra miltuotasis skydamaris. Šiuos mažus, baltus, vatos gumulėlius primenančius vabzdžius dažniausiai galima rasti lapų pagrinduose, jaunų ūglių pažastyse ir ant apatinės lapų pusės. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeisti lapai gelsta, deformuojasi ir krenta. Be to, skydamariai išskiria lipnų skystį, vadinamą medaus rasa, ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis.

Kitas dažnas kenkėjas yra voratinklinė erkė, ypač jei patalpoje yra sausas ir šiltas oras. Šie labai maži, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai taip pat siurbia sultis iš lapų. Apie jų buvimą byloja smulkūs, šviesūs taškeliai ant lapų ir, vėlesnėje stadijoje, plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Pažeisti lapai praranda spalvą, džiūsta ir nukrenta.

Amarai taip pat gali užpulti klivijas, ypač jaunus lapus ir žiedkočius. Jie sudaro kolonijas ir siurbia augalo sultis, dėl ko deformuojasi jaunos augalo dalys. Panašiai kaip ir skydamariai, amarai išskiria lipnią medaus rasą, kuri teršia augalą ir skatina suodligės vystymąsi. Nors amarai klivijas puola rečiau nei kitus augalus, pavojus išlieka, ypač jei augalas vasarą laikomas lauke.

Tripsai yra dar viena kenkėjų rūšis, galinti pakenkti klivijoms. Tai smulkūs, pailgi vabzdžiai, kurie pažeidžia lapų paviršių, palikdami sidabriškas dėmes ir juodus taškelius (ekskrementus). Tripsai ypač mėgsta žiedus, todėl gali pažeisti ir besiskleidžiančius pumpurus. Kovoti su visais šiais kenkėjais reikia kompleksiškai, derinant mechanines ir chemines priemones.

Kova su skydamariais ir amarais

Pastebėjus pirmuosius skydamarių ar amarų požymius, pirmiausia reikėtų pabandyti juos pašalinti mechaniškai. Vatos tamponu ar minkštu šepetėliu, suvilgytu muilo tirpale arba degtinėje, galima kruopščiai nuvalyti kenkėjus nuo visų augalo dalių. Ypač atidžiai reikia apžiūrėti lapų pagrindus ir pažastis, kur šie kenkėjai mėgsta slėptis. Po mechaninio valymo, augalą reikėtų nupurkšti šiltu dušu.

Jei mechaninis valymas nepadeda arba kenkėjų yra labai daug, galima naudoti liaudiškas priemones. Efektyvus yra ūkiško muilo (maždaug 20 g litrui vandens) arba žaliojo muilo tirpalas. Taip pat galima paruošti česnako ar svogūnų ištrauką. Svarbu purkšti visą augalą, ypač apatinę lapų pusę, ir procedūrą kartoti kas 5–7 dienas keletą kartų, kad būtų sunaikintos visos kenkėjų kartos.

Esant stipriam užkrėtimui, gali prireikti cheminių insekticidų. Reikėtų rinktis sisteminio poveikio preparatus, kurie patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi kenkėjams. Purškiant cheminiais preparatais, būtina laikytis visų saugumo reikalavimų: dirbti gerai vėdinamoje patalpoje arba lauke, naudoti apsaugines pirštines ir kaukę. Visada atidžiai perskaitykite ir laikykitės gamintojo instrukcijų.

Prevencija yra geriausias kovos būdas. Reguliariai apžiūrėkite savo augalus, palaikykite švarą, valykite dulkes nuo lapų. Naujai įsigytus augalus visada palaikykite karantine bent kelias savaites, kad įsitikintumėte, jog jie neužkrėsti kenkėjais. Optimalios auginimo sąlygos ir stiprus augalo imunitetas yra geriausia apsauga nuo bet kokių kenkėjų antplūdžio.

Grybelinių ligų prevencija ir gydymas

Grybelinės ligos, tokios kaip antraknozė ar įvairūs lapų dėmėtliges sukeliantys patogenai, klivijas pažeidžia rečiau, tačiau esant nepalankioms sąlygoms, gali pridaryti daug žalos. Šių ligų vystymąsi skatina per didelė oro ir substrato drėgmė, prasta ventiliacija ir per žema temperatūra. Ligų požymiai – įvairios formos ir spalvos dėmės ant lapų, kurios laikui bėgant didėja, o jų centre audinys gali iškristi.

Svarbiausia prevencinė priemonė yra teisingas laistymo režimas. Reikia vengti vandens užsistovėjimo tiek substrate, tiek lapų skrotelėje. Laistant stenkitės, kad vanduo nepatektų ant lapų, o jei taip atsitiko, pasirūpinkite, kad jie greitai nudžiūtų. Geras vėdinimas ir pakankami atstumai tarp augalų taip pat padeda sumažinti grybelinių ligų riziką.

Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistus lapus ar jų dalis reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Pjūvių vietas rekomenduojama apdoroti fungicidiniu preparatu arba trinta medžio anglimi. Po to visą augalą reikėtų nupurkšti sisteminiu fungicidu. Gydymą gali tekti pakartoti po 7–10 dienų, laikantis preparato gamintojo nurodymų.

Stiprinant augalo imunitetą, galima sumažinti jo jautrumą grybelinėms ligoms. Subalansuotas tręšimas, ypač pakankamas kalio kiekis, didina augalo audinių atsparumą. Taip pat galima naudoti biologinius preparatus – probiotikus augalams, kurie stiprina natūralią apsaugą. Sveikas ir gerai prižiūrimas augalas turi daug geresnius šansus atsispirti bet kokiai infekcijai.

Šaknų puvinys ir jo priežastys

Šaknų puvinys yra pati pavojingiausia ir dažniausiai klivijas pražudanti liga. Ją sukelia dirvožemio patogeniniai grybai, kurie suaktyvėja esant perteklinei drėgmei ir deguonies trūkumui substrate. Pagrindinė šaknų puvinio priežastis beveik visada yra neteisingas laistymas – per dažnas arba per gausus, ypač šaltuoju metų laiku. Kitos priežastys gali būti per tankus, orui nelaidus substratas, prastas drenažas arba per didelis vazonas.

Pirmieji šaknų puvinio požymiai matomi antžeminėje augalo dalyje: lapai praranda stangrumą, tampa vangūs, gelsta, nors substratas atrodo drėgnas. Augalas nustoja augti, gali pradėti judėti vazone, nes supuvusios šaknys jo nebeišlaiko tvirtai. Pastebėjus šiuos simptomus, reikia nedelsiant imtis gelbėjimo priemonių, nes delsimas gali būti lemtingas.

Augalą reikia atsargiai išimti iš vazono ir kruopščiai nuplauti žemes nuo šaknų. Aštriu, steriliu peiliu reikia pašalinti visas pažeistas šaknis – jos būna tamsios, minkštos ir gleivėtos. Sveikos klivijos šaknys yra storos, šviesios ir tvirtos. Po apipjaustymo, likusias sveikas šaknis reikia pamerkti į fungicido tirpalą (pvz., previkuro) 15–20 minučių.

Po dezinfekcijos, pjūvių vietas reikia apibarstyti trinta medžio anglimi ir palikti augalą apdžiūti ore kelias valandas. Tada kliviją reikia pasodinti į naują, švarų vazoną su šviežiu, puriu ir gerai drenuojamu substratu. Vazonas turi būti nedidelis, atitinkantis likusios šaknų sistemos dydį. Po persodinimo laistyti reikia labai saikingai, tik po kelių dienų, ir tik šiek tiek sudrėkinant substratą.

Fiziologiniai sutrikimai ir neinfekcinės problemos

Dažnai klivijų problemos nėra susijusios su ligomis ar kenkėjais, o kyla dėl netinkamos priežiūros. Pavyzdžiui, jei gelsta apatiniai lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas, tačiau jei gelsta keli lapai iš karto, tai gali signalizuoti apie perlaistymą arba maisto medžiagų trūkumą. Ruduojantys ir džiūstantys lapų galiukai dažniausiai rodo per sausą orą arba per didelę trąšų koncentraciją.

Žydėjimo nebuvimas yra viena dažniausių problemų, su kuria susiduria klivijų augintojai. Dažniausia to priežastis – netinkamai organizuotas arba visai nebuvęs ramybės periodas. Kad klivija krautų žiedus, jai būtinas 2–3 mėnesių poilsis vėsioje (10–15 °C) ir sausoje aplinkoje. Taip pat žydėjimui gali trukdyti per didelis vazonas, azoto perteklius trąšose arba šviesos trūkumas.

Blyškūs, ištįsę lapai ir smulkūs žiedai paprastai rodo šviesos trūkumą. Nors klivija nemėgsta tiesioginės saulės, jai reikia daug išsklaidytos šviesos. Rudos, sausos dėmės ant lapų, atvirkščiai, yra saulės nudegimo požymis. Tokiu atveju augalą reikia perkelti į mažiau apšviestą vietą arba pridengti nuo tiesioginių spindulių.

Trumpas žiedkotis, kai žiedai skleidžiasi tarp lapų, gali būti dėl kelių priežasčių. Dažniausiai tai atsitinka dėl per ankstyvo augalo perkėlimo į šilumą po ramybės periodo arba dėl drėgmės trūkumo žiedkočio augimo metu. Pasirodžius žiedkočiui, augalą į šiltesnę vietą reikėtų perkelti tik tada, kai jis pasiekia bent 10–15 cm aukštį, ir tuo metu užtikrinti pakankamą laistymą.