Gražgarstės laistymas ir tręšimas

Tinkamas laistymas ir subalansuotas tręšimas yra du kertiniai aspektai, lemiantys gražgarščių augimo sėkmę, lapų kokybę ir skonį. Gražgarstės, būdamos greitai augantis lapinis augalas, reikalauja nuolatinio drėgmės tiekimo, kad lapai būtų sultingi, traškūs ir neprarastų savo švelnaus skonio. Drėgmės trūkumas, ypač karštu oru, yra pagrindinė priežastis, kodėl augalai pradeda per anksti žydėti, o jų lapai tampa aštrūs ir kartūs. Todėl reguliarus ir pakankamas laistymas yra būtina sąlyga norint džiaugtis puikiu derliumi.

Kalbant apie tręšimą, gražgarstės nėra itin reiklios, ypač jei auga derlingoje, organinėmis medžiagomis praturtintoje dirvoje. Tačiau norint pasiekti maksimalų derlingumą ir užtikrinti, kad augalams nepritrūktų maisto medžiagų intensyvaus augimo periodu, saikingas tręšimas yra naudingas. Svarbiausia yra neperdozuoti, ypač azoto trąšų, nes jų perteklius gali lemti nitratų kaupimąsi lapuose. Geriausias pasirinkimas yra organinės trąšos, kurios ne tik maitina augalus, bet ir gerina dirvožemio struktūrą.

Laistymo dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių: oro sąlygų, dirvožemio tipo ir augalų augimo fazės. Smėlinga dirva išdžiūsta greičiau nei molinga, todėl ją reikės laistyti dažniau. Karštomis, saulėtomis dienomis augalams reikia kur kas daugiau vandens nei vėsiu, apsiniaukusiu oru. Svarbu stebėti dirvožemio drėgnumą kelių centimetrų gylyje – jei jis sausas, metas laistyti.

Tręšimo planas taip pat turėtų būti pritaikytas prie konkrečių sąlygų. Prieš sėją į dirvą įterptas kompostas ar perpuvęs mėšlas gali aprūpinti augalus visomis reikalingomis medžiagomis visam augimo laikotarpiui. Jei pastebite, kad augalai auga lėtai, o jų lapai yra blyškūs, tai gali būti maisto medžiagų trūkumo požymis. Tokiu atveju galima papildomai patręšti skystomis organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, dilgėlių ar komposto ekstraktu.

Optimalus laistymo režimas

Gražgarstėms gyvybiškai svarbus pastovus drėgmės lygis dirvožemyje. Dirva turėtų būti nuolat drėgna, tačiau ne permirkusi, nes stovintis vanduo gali sukelti šaknų puvinį ir kitas grybelines ligas. Geriausias būdas patikrinti, ar reikia laistyti, yra įkišti pirštą į žemę maždaug 2-3 cm gyliu. Jei jaučiate, kad žemė sausa, pats laikas palaistyti.

Laistymo dažnumas priklauso nuo oro sąlygų. Pavasarį ir rudenį, kai oras vėsesnis ir drėgnesnis, gali pakakti laistyti kas kelias dienas. Tačiau vasarą, ypač per karščius, gali tekti laistyti kasdien ar net du kartus per dieną – anksti ryte ir vėlai vakare. Laistymas karščiausiu dienos metu yra neefektyvus, nes didelė dalis vandens išgaruoja nespėjusi pasiekti šaknų, be to, vandens lašai ant lapų gali veikti kaip lęšiai ir sukelti nudegimus.

Geriausia laistyti tiesiai į dirvą, stengiantis nesušlapinti lapų. Drėgni lapai, ypač esant šiltam orui, yra puiki terpė plisti grybelinėms ligoms, tokioms kaip miltligė. Naudokite laistytuvą be purkštuko arba lašelinę drėkinimo sistemą, kuri tiekia vandenį tiesiai į šaknų zoną. Laistykite gausiai, kad sudrėktų ne tik paviršius, bet ir gilesni dirvožemio sluoksniai, kur yra pagrindinė šaknų masė.

Auginant gražgarstes konteineriuose ar vazonuose, laistymo poreikis yra dar didesnis. Dėl riboto substrato kiekio drėgmė išgaruoja daug greičiau nei atvirame grunte. Todėl vazonuose augančias gražgarstes karštomis dienomis gali tekti laistyti net kelis kartus per dieną. Visada įsitikinkite, kad vazono dugne yra drenažo angos, pro kurias galėtų pasišalinti vandens perteklius.

Tręšimo pagrindai

Gražgarstės geriausiai auga derlingoje, humusingoje dirvoje. Todėl svarbiausias tręšimo etapas yra dirvožemio paruošimas prieš sėją. Rudenį arba ankstyvą pavasarį į lysvę įterpkite gerai perpuvusio mėšlo, komposto ar kitų organinių trąšų. Organinės medžiagos ne tik aprūpina augalus reikalingais elementais, bet ir pagerina dirvožemio struktūrą, vandens ir oro pralaidumą. Gerai paruoštoje dirvoje gražgarstėms papildomo tręšimo gali ir neprireikti.

Jei vegetacijos metu pastebite, kad augalai auga prastai, lapai yra smulkūs ar gelsvi, tai gali būti ženklas, kad trūksta maisto medžiagų, ypač azoto. Tokiu atveju galima atlikti papildomą tręšimą. Geriausiai tinka greitai veikiančios skystos organinės trąšos. Galima naudoti dilgėlių, asiūklių ar kitų žolelių raugus, praskiestus vandeniu, arba komposto arbatą. Šiomis trąšomis laistykite augalus kas 2-3 savaites.

Svarbu vengti mineralinių azoto trąšų pertekliaus. Nors azotas skatina greitą lapų augimą, jo perteklius gali lemti nitratų kaupimąsi augaluose, o tai nėra pageidautina, ypač vartojant lapus šviežius. Be to, pertręšti augalai tampa lepūs ir labiau pažeidžiami ligų bei kenkėjų. Visada laikykitės trąšų gamintojo nurodytų normų ir rekomendacijų.

Medžio pelenai taip pat gali būti naudinga trąša gražgarstėms. Juose gausu kalio, kalcio ir kitų mikroelementų, kurie stiprina augalus ir pagerina jų atsparumą. Pelenais galima pabarstyti dirvą aplink augalus prieš laistymą. Be to, pelenai šiek tiek šarmina dirvą, o tai patinka gražgarstėms, ir atbaido kai kuriuos kenkėjus, pavyzdžiui, šliužus ir sprages.

Organinių trąšų naudojimas

Organinės trąšos yra geriausias pasirinkimas auginant gražgarstes, nes jos ne tik maitina augalus, bet ir puoselėja dirvožemio gyvybingumą. Kompostas yra viena universaliausių ir vertingiausių organinių trąšų. Jį galima įterpti į dirvą rudenį arba pavasarį, ruošiant lysvę. Kompostas lėtai atpalaiduoja maisto medžiagas, todėl augalai jomis aprūpinami visą augimo sezoną. Taip pat jį galima naudoti kaip mulčią, kuris sulaiko drėgmę ir slopina piktžoles.

Dilgėlių raugas yra puiki natūrali skysta trąša, turtinga azoto ir mikroelementų. Norint jį pasigaminti, reikia pripildyti indą (ne metalinį) šviežiomis dilgėlėmis, užpilti vandeniu ir palikti rūgti 1-2 savaites, retkarčiais pamaišant. Kai skystis nustos putoti ir patamsės, trąša paruošta. Prieš naudojimą ją reikia praskiesti vandeniu santykiu 1:10 ir laistyti augalus prie šaknų. Ši trąša ypač naudinga pirmoje vegetacijos pusėje, kai augalams reikia daug azoto.

Biohumusas, arba sliekų kompostas, yra dar viena labai vertinga organinė trąša. Jis pasižymi didele maistinių medžiagų koncentracija ir gausybe naudingų mikroorganizmų, kurie gerina dirvožemio biologinį aktyvumą. Biohumusą galima įmaišyti į dirvą prieš sėją arba naudoti kaip papildomą trąšą vegetacijos metu, įterpiant nedidelį kiekį aplink augalus. Taip pat galima pasigaminti biohumuso ekstraktą (arbatą) ir juo laistyti augalus.

Žaliasis tręšimas yra dar vienas puikus būdas natūraliai praturtinti dirvožemį. Prieš sėjant gražgarstes, lysvėje galima auginti sideralinius augalus, pavyzdžiui, garstyčias, facelijas ar ankštinius augalus. Jiems paaugus, bet dar nepradėjus žydėti, juos reikia nupjauti ir įkasti į dirvą. Yrdama žalioji masė praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis ir azotu, pagerina jo struktūrą ir slopina piktžoles.

Vandens kokybės svarba

Nors dažnai nekreipiame į tai dėmesio, vandens kokybė taip pat turi įtakos augalų sveikatai. Geriausias vanduo laistymui yra lietaus vanduo. Jis yra minkštas, neturi chloro ir kitų cheminių priemaišų, kurios gali būti vandentiekio vandenyje, o jo temperatūra artima aplinkos temperatūrai. Jei turite galimybę, įsirenkite lietaus vandens surinkimo sistemą ir naudokite jį savo daržo laistymui.

Jei naudojate vandentiekio vandenį, patartina leisti jam pastovėti bent parą atvirame inde. Per tą laiką išgaruos didžioji dalis chloro, kuris gali neigiamai paveikti jautrius augalus ir dirvožemio mikroorganizmus. Taip pat vanduo sušils iki aplinkos temperatūros. Laistymas labai šaltu vandeniu, ypač karštą dieną, sukelia augalams stresą ir gali pakenkti šaknų sistemai.

Šulinio ar gręžinio vanduo taip pat gali būti naudojamas laistymui, tačiau svarbu žinoti jo cheminę sudėtį. Kai kuriuose regionuose požeminis vanduo gali būti labai kietas, t.y., turėti daug ištirpusių kalcio ir magnio druskų. Nuolat laistant tokiu vandeniu, dirvožemis gali sušarmėti, o tai trukdys augalams įsisavinti kai kurias maisto medžiagas. Jei įtariate, kad jūsų vanduo yra per kietas, retkarčiais galite jį šiek tiek parūgštinti, pavyzdžiui, įlašinant kelis lašus citrinos sulčių į laistytuvą.

Laistymo technika taip pat svarbi. Stenkitės laistyti tolygiai, kad sudrėktų visas šaknų plotas. Venkite stiprios srovės, kuri gali išplauti žemę aplink augalus ir apnuoginti šaknis. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, nei dažnai ir po truputį. Gausus laistymas skatina šaknis augti gilyn, todėl augalai tampa atsparesni sausrai. Paviršutiniškas laistymas skatina paviršinių šaknų formavimąsi, kurios yra jautrios išdžiūvimui.

Maisto medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai

Atidus augalų stebėjimas gali padėti laiku pastebėti mitybos sutrikimus ir imtis reikiamų veiksmų. Azoto (N) trūkumas yra vienas dažniausių. Jo požymiai – lėtas augimas, smulkūs, blyškiai žali ar net gelsvi lapai, ypač senesni, apatiniai. Azoto perteklius, atvirkščiai, skatina labai vešlų, tamsiai žalių lapų augimą, tačiau tokie augalai būna neatsparūs ligoms ir linkę kaupti nitratus.

Fosforo (P) trūkumas pasireiškia rečiau, tačiau gali sulėtinti augimą ir suteikti lapams purpurinį ar violetinį atspalvį, ypač esant žemai temperatūrai. Kalio (K) trūkumas pasireiškia lapų kraštų džiūvimu ir geltonavimu, tarsi jie būtų apdeginti. Kalis yra svarbus augalų atsparumui sausrai ir ligoms, taip pat gerina skonio savybes.

Geležies (Fe) trūkumas, arba chlorozė, pasireiškia jaunų, viršūninių lapų geltonavimu, o lapų gyslos lieka žalios. Tai dažnai nutinka per daug šarminėje arba užmirkusioje dirvoje, kurioje augalams sunku pasisavinti geležį. Tokiu atveju reikia ne tik patręšti geležies chelatais, bet ir sureguliuoti dirvožemio pH bei pagerinti drenažą.

Svarbu atsiminti, kad augalų išvaizdos pokyčius gali lemti ne tik maisto medžiagų disbalansas, bet ir kiti veiksniai: netinkamas laistymas, ligos, kenkėjai ar nepalankios oro sąlygos. Prieš imantis tręšimo, visada įvertinkite visas galimas priežastis. Dažnai pakanka sureguliuoti laistymo režimą ar pagerinti dirvožemio aeraciją, kad augalų būklė pagerėtų be papildomų trąšų.

📷 Flickr / Szerző: Maja Dumat / Licence: CC BY 2.0