Gėlėtojo sedulo sodinimas ir dauginimas

Gėlėtojo sedulo sodinimas ir dauginimas yra atsakingas procesas, nuo kurio priklauso sėkmingas augalo prigijimas ir tolimesnis vystymasis sode. Norint išauginti sveiką ir gausiai žydintį medelį, būtina ne tik pasirinkti kokybišką sodinuką, bet ir tinkamai paruošti sodinimo vietą, laikytis sodinimo technologijos reikalavimų. Sėkmingas įsišaknijimas ir augimo pradžia yra tvirtas pamatas, užtikrinantis augalo ilgaamžiškumą ir dekoratyvumą. Savarankiškas augalo dauginimas, nors ir reikalaujantis daugiau kantrybės bei žinių, suteikia galimybę gauti daugiau augalų ir geriau pažinti jų vystymosi ciklą.

Geriausias laikas sodinti gėlėtąjį sedulą yra pavasaris, kai dirva jau yra atšilusi, bet dar neprasidėjo aktyvi vegetacija, arba ruduo, maždaug rugsėjo-spalio mėnesiais. Pavasarinis sodinimas leidžia augalui per visą sezoną gerai įsišaknyti ir pasiruošti pirmajai žiemai. Rudenį pasodinti augalai taip pat spėja įsitvirtinti iki šalčių, o pavasarį pradeda augti anksčiau. Svarbiausia vengti sodinimo karštomis vasaros dienomis arba kai dirva yra įšalusi, nes tai sukelia didelį stresą augalui ir smarkiai sumažina prigijimo tikimybę. Pasirinkus tinkamą laiką, suteikiama geriausia įmanoma pradžia naujam sodo gyventojui.

Sodinuko pasirinkimas yra ne mažiau svarbus etapas. Reikėtų rinktis sveikus, gerai išsivysčiusius augalus su nepažeista žieve ir stipria šaknų sistema. Jei sodinukas parduodamas atviromis šaknimis, svarbu, kad jos nebūtų perdžiūvusios ar aplaužytos. Geriausias pasirinkimas – konteineriuose auginami sodinukai, nes jų šaknų sistema yra nepažeista ir sodinant augalas patiria minimalų stresą. Prieš perkant, verta apžiūrėti lapus (jei yra) – jie turėtų būti sveikos žalios spalvos, be dėmių ar kenkėjų pėdsakų.

Sodinimo procesas reikalauja kruopštumo. Sodinimo duobė turėtų būti maždaug dvigubai platesnė už šaknų gumulą ir šiek tiek gilesnė. Duobės dugną rekomenduojama papurenti ir įberti derlingo komposto ar specialaus substrato, skirto rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Įstačius augalą į duobę, reikia atidžiai ištiesinti šaknis ir užtikrinti, kad šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygiai su žemės paviršiumi arba vos aukščiau. Užpylus duobę paruoštu žemių mišiniu, jį reikia lengvai suspausti, kad neliktų oro tarpų, ir gausiai palaistyti, kad dirva gerai priglustų prie šaknų.

Sodinimo vietos paruošimas

Tinkamas sodinimo vietos paruošimas yra esminis veiksnys, užtikrinantis ilgalaikę gėlėtojo sedulo sveikatą. Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą vietą sode, atsižvelgiant į augalo poreikius šviesai ir apsaugai nuo vėjo. Geriausiai tinka dalinis pavėsis, apsaugotas nuo stiprių vėjų. Išrinkus vietą, reikia kruopščiai išvalyti plotą nuo piktžolių ir kitų augalų liekanų. Rekomenduojama iškasti didesnę duobę, nei reikalauja sodinuko šaknų sistema, kad aplinkinė dirva būtų puri ir lengvai prieinama besivystančioms šaknims.

Dirvožemio kokybė yra kritiškai svarbi. Gėlėtasis sedulas mėgsta derlingą, humusingą, gerai drenuotą ir silpnai rūgščią dirvą. Jei sodo dirvožemis yra sunkus ir molingas, jį būtina pagerinti įmaišant komposto, durpių ir stambaus smėlio. Jei dirva per daug smėlinga ir nederlinga, ją reikia praturtinti kompostu ir derlingu juodžemiu. Paruoštą žemių mišinį verta sumaišyti su lėto atpalaidavimo trąšomis, skirtomis rododendrams ar kitiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, taip užtikrinant maisto medžiagų tiekimą pirmaisiais augimo metais.

Sodinimo duobės gylis ir plotis turi būti apgalvoti. Paprastai rekomenduojama kasti duobę, kurios plotis būtų dvigubai didesnis už augalo šaknų gumulą, o gylis – maždaug toks pat arba šiek tiek didesnis. Iškastos duobės dugną reikėtų gerai supurenti šakėmis, kad būtų suardytas sutankėjęs grunto sluoksnis ir pagerintas drenažas. Tai ypač svarbu molingose dirvose, kur duobė gali virsti „baseinu”, kuriame kaupiasi vanduo ir pūva šaknys. Geras drenažas yra būtina sąlyga norint išvengti šaknų puvinio.

Prieš sodinant, paruoštą duobę ir jos kraštus reikia gausiai palieti. Tai padės sudrėkinti aplinkinę dirvą ir sumažinti vadinamąjį „dagčio efektą”, kai sausa aplinkinė dirva ištraukia drėgmę iš drėgno šaknų gumulo. Drėgnas dirvožemis taip pat geriau sukimba su šaknimis, nelieka oro tarpų, kurie gali pakenkti jaunam augalui. Kruopščiai paruošta sodinimo vieta yra investicija į augalo ateitį, leidžianti jam greitai adaptuotis ir pradėti sparčiai augti.

Dauginimas auginiais

Dauginimas auginiais yra vienas populiariausių ir efektyviausių būdų dauginti gėlėtąjį sedulą, leidžiantis išsaugoti visas motininio augalo veislės savybes. Geriausias laikas imti auginius yra vasaros pradžia, birželio-liepos mėnesiais, kai jauni ūgliai jau yra šiek tiek sumedėję, bet dar pakankamai lankstūs. Reikėtų rinktis sveikus, stiprius, šių metų ūglius. Auginiai pjaunami maždaug 10-15 cm ilgio, pjūvis daromas įstrižai, iškart po lapo mazgu. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik 2-3 viršutinius.

Paruoštų auginių galus rekomenduojama pamirkyti į specialius įsišaknijimo hormonų miltelius, kurie skatina greitesnį ir efektyvesnį šaknų formavimąsi. Tai nėra būtina, bet ženkliai padidina sėkmės tikimybę. Įsišaknijimui naudojamas lengvas ir purus substratas, pavyzdžiui, durpių ir perlito arba smėlio mišinys. Substratas turi būti gerai sudrėkintas, bet ne permirkęs. Auginiai smeigiami į substratą maždaug trečdaliu savo ilgio, lengvai apspaudžiant žemę aplink juos.

Svarbiausia sąlyga sėkmingam įsišaknijimui yra aukšta oro drėgmė ir stabili temperatūra. Tam puikiai tinka nedidelis šiltnamis, daigykla su skaidriu dangčiu arba tiesiog permatomu plastikiniu maišeliu uždengtas vazonas. Toks „mini šiltnamis” padeda palaikyti drėgną aplinką ir neleidžia auginiams išdžiūti, kol jie dar neturi šaknų. Daigyklą reikėtų laikyti šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Substratą reikia reguliariai drėkinti, o pačią daigyklą kasdien pravėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neįsimestų pelėsis.

Įsišaknijimas paprastai trunka nuo 4 iki 8 savaičių. Apie tai, kad procesas pavyko, galima spręsti iš atsiradusių naujų lapelių ar ūgliukų. Kai auginiai gerai įsišaknija ir pradeda aktyviai augti, juos galima atsargiai persodinti į atskirus vazonėlius su derlingesne žeme. Pirmuosius metus jaunus augalus geriausia auginti vazonuose, o į nuolatinę vietą sode sodinti tik kitą pavasarį, kai jie bus pakankamai sustiprėję.

Dauginimas sėklomis ir skiepijimu

Dauginimas sėklomis yra ilgesnis ir sudėtingesnis procesas, dažniausiai naudojamas selekcininkų naujoms veislėms išvesti arba poskiepiams auginti. Gėlėtojo sedulo sėklos turi kietą apvalkalą ir reikalauja stratifikacijos – specialaus paruošimo, imituojančio natūralias žiemos sąlygas. Surinktas rudenį sėklas reikia išvalyti nuo minkštimo ir sumaišyti su drėgnu smėliu ar durpėmis. Mišinys laikomas vėsioje vietoje (pvz., šaldytuve) maždaug 3-4 mėnesius. Šis šaltasis periodas nutraukia sėklų ramybės būseną.

Pavasarį stratifikuotas sėklas galima sėti į daigyklas su lengvu substratu. Sėklos įterpiamos negiliai, maždaug 1 cm gylyje. Daigyklą reikia laikyti šiltoje ir šviesioje vietoje, nuolat palaikant drėgną substratą. Dygimas gali būti nevienodas ir trukti gana ilgai. Iš sėklų išauginti augalai ne visada paveldi motininio augalo savybes, ypač jei tai hibridinė veislė, todėl rezultatas gali būti nenuspėjamas. Jauni daigeliai auga lėtai ir dekoratyvumo sulaukti teks po daugelio metų.

Skiepijimas yra metodas, dažniausiai naudojamas medelynuose norint padauginti konkrečios veislės augalus. Šis būdas užtikrina, kad naujas augalas turės visas norimas savybes: žiedų spalvą, dydį, augimo formą. Kaip poskiepis (apatinė dalis su šaknimis) dažniausiai naudojamas paprastasis sedulas (Cornus mas) arba iš sėklų išaugintas gėlėtojo sedulo sėjinukas. Įskiepiu (viršutine dalimi) tampa norimos veislės ūglys arba akelė (pumpuras).

Populiariausias skiepijimo būdas yra akiavimas, atliekamas vasaros pabaigoje, arba įskiepijimas į šoną, atliekamas žiemos pabaigoje arba anksti pavasarį. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis specifinių žinių, įgūdžių ir sterilumo. Būtina, kad poskiepio ir įskiepio kambialiniai sluoksniai (plonas ląstelių sluoksnis po žieve) tiksliai sutaptų, nes tik per juos vyksta audinių suaugimas. Sėkmingai prigijęs įskiepis pradeda augti, suformuodamas naują, veislinį augalą ant atsparaus poskiepio šaknų sistemos.

Priežiūra po pasodinimo

Tinkama priežiūra pirmaisiais metais po pasodinimo yra lemiamas veiksnys, nuo kurio priklauso gėlėtojo sedulo ateitis. Svarbiausia užduotis – užtikrinti nuolatinį ir pakankamą drėkinimą. Jauno augalo šaknų sistema dar yra silpna ir negali pasiekti gilesnių, drėgnesnių dirvožemio sluoksnių, todėl yra labai jautri sausrai. Dirvožemis aplink sodinuką turėtų būti nuolat šiek tiek drėgnas. Laistyti reikia reguliariai, ypač sausais periodais, geriausia tai daryti gausiai, kad vanduo prasiskverbtų gilyn.

Mulčiavimas yra būtina procedūra jauniems sedulams. Storas (5-10 cm) organinio mulčio sluoksnis aplink augalą padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžolių augimą, apsaugo šaknis nuo temperatūros svyravimų ir palaipsniui gerina dirvožemio struktūrą. Svarbu neapkrauti mulčio tiesiai prie kamieno, paliekant nedidelį oro tarpą, kad būtų išvengta puvimo ir ligų. Mulčią verta atnaujinti kiekvieną pavasarį.

Pirmuosius metus po pasodinimo augalo geriau netręšti, ypač jei sodinant buvo įterpta komposto ar lėto atpalaidavimo trąšų. Per didelis maisto medžiagų kiekis gali pakenkti dar neįsitvirtinusiai šaknų sistemai. Tręšti galima pradėti antraisiais metais, pavasarį, naudojant subalansuotas trąšas, skirtas rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Svarbu laikytis saiko ir nepertręšti.

Jauno augalo formavimas taip pat pradedamas atsargiai. Pirmaisiais metais genėjimas turėtų būti minimalus – pašalinamos tik akivaizdžiai pažeistos ar nulūžusios šakelės. Leiskite augalui natūraliai augti ir stiprėti. Daugiau dėmesio formavimui galima skirti antraisiais ar trečiaisiais augimo metais, kai medelis jau bus gerai prigijęs ir sustiprėjęs. Taip pat svarbu reguliariai apžiūrėti augalą, stebėti, ar neatsirado ligų ar kenkėjų, ir laiku imtis priemonių.

_{📷 Flickr / Szerző: David Illig / Licence: CC BY-NC-SA 2.0}