Dygialapės gudobelės ligos ir kenkėjai

Nors dygialapė gudobelė yra vertinama dėl savo atsparumo ir ištvermės, kartais ji gali nukentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Laiku atpažinus pirmuosius pažeidimo simptomus ir pritaikius tinkamas kontrolės priemones, galima išvengti didesnės žalos ir išsaugoti augalo dekoratyvumą. Svarbiausią vaidmenį atlieka prevencija: sveikas, gerai prižiūrimas ir tinkamoje vietoje augantis krūmas visada bus atsparesnis neigiamiems aplinkos veiksniams. Nuolatinis augalo stebėjimas leidžia greitai reaguoti į iškilusias problemas ir užtikrinti jo ilgaamžiškumą.

Dažniausios grybinės ligos

Viena iš labiausiai paplitusių dygialapės gudobelės ligų yra rauplės, kurias sukelia grybas Venturia pyracanthae. Ši liga ypač greitai plinta drėgną ir šiltą pavasarį bei vasarą. Pirmieji ligos požymiai – tai pilkšvai žalios, vėliau pajuoduojančios aksominės dėmės ant lapų, ūglių ir žiedų. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir anksti nukrenta, o ant uogų susidaro juodos, kietos, susiraukšlėjusios dėmės, kurios smarkiai sumažina augalo dekoratyvumą.

Norint išvengti rauplių, labai svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją krūmo viduje. To pasiekti galima reguliariai genint ir retinant per tankią lają. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus, nes juose žiemoja grybo sporos. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, pažeistas šakeles reikėtų nedelsiant iškirpti. Jei liga kartojasi kasmet, galima imtis profilaktinio purškimo fungicidais, pavyzdžiui, vario preparatais, anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams.

Kita gana dažna grybinė liga yra miltligė. Ją lengva atpažinti iš balto, miltuoto apnašo, kuris atsiranda ant jaunų lapų, ūglių ir žiedynų. Miltligė dažniausiai plinta karštomis dienomis ir vėsiomis naktimis, ypač jei augalas auga per tankiai, prastai vėdinamoje vietoje. Pažeistos augalo dalys deformuojasi, nustoja augti ir galiausiai nudžiūsta.

Kovojant su miltlige, taip pat svarbus tinkamas genėjimas, užtikrinantis gerą vėdinimą. Pastebėjus pirmąsias apnašas, augalą galima nupurkšti kalio muilo ar asiūklio nuoviro tirpalu. Esant stipresniam pažeidimui, naudojami specialūs fungicidai nuo miltligės. Svarbu purkšti ne tik pažeistas, bet ir aplinkines augalo dalis, kad būtų sustabdytas ligos plitimas. Profilaktiškai venkite per gausaus tręšimo azotu, kuris skatina vešlių, bet neatsparių ūglių augimą.

Bakterinė degligė – pavojingiausia liga

Bakterinė degligė, sukeliama bakterijos Erwinia amylovora, yra viena pavojingiausių ligų, galinčių pažeisti ne tik dygialapę gudobelę, bet ir kitus erškėtinių šeimos augalus, tokius kaip obelys, kriaušės, šermukšniai. Liga ypač greitai plinta šiltu ir drėgnu oru, dažnai per žiedus, kuriuos apdulkina vabzdžiai, pernešantys bakterijas. Taip pat ji gali plisti per lietų, vėją ar genėjimo įrankius.

Pagrindinis bakterinės degligės simptomas – staigus jaunų ūglių, žiedų ir lapų vytimas, juodavimas ir džiūvimas. Pažeistos dalys atrodo lyg apdegintos ugnimi, ūglių viršūnės dažnai užsiriečia kablio forma. Ant žievės gali atsirasti vandenigos dėmės, iš kurių esant drėgnam orui sunkiasi balkšvos ar gintaro spalvos bakterijų išskyros. Liga labai greitai plinta ir per kelias savaites gali sunaikinti visą krūmą.

Kova su bakterine deglige yra labai sudėtinga, todėl svarbiausia yra prevencija. Reikėtų rinktis atsparias šiai ligai veisles, pavyzdžiui, ‘Mohave’, ‘Teton’, ‘Saphyr’ serijos veisles. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, būtina nedelsiant ir radikaliai veikti. Reikia išpjauti visas pažeistas šakas, paliekant mažiausiai 30-50 centimetrų sveikos medienos žemiau matomo pažeidimo. Išpjautas šakas būtina iškart sudeginti, jokiu būdu nepalikti sode ir nemesti į kompostą.

Po kiekvieno pjūvio genėjimo įrankius (sekatorių, pjūklą) privaloma dezinfekuoti stipriu dezinfekantu, pavyzdžiui, 70% spiritu ar specialiu sodo įrankių dezinfekantu. Tai yra kritiškai svarbu, norint nesąmoningai nepernešti ligos į sveikas augalo dalis ar kitus augalus. Vegetacijos metu reikėtų vengti per gausaus tręšimo azotu ir stipraus genėjimo, nes tai skatina jaunų, ligai imlių ūglių augimą.

Kenkėjų atpažinimas ir kontrolė

Nors dygialapė gudobelė yra gana atspari kenkėjams, kartais ją gali apnikti amarai. Šie smulkūs, dažniausiai žali ar juodi vabzdžiai kolonijomis apspinta jaunų ūglių viršūnes ir apatinę lapų pusę, siurbdami augalo sultis. Dėl to lapai susiraukšlėja, ūgliai deformuojasi, o augalas nusilpsta. Amarų išskiriamas lipnus skystis, vadinamas lipčiumi, yra puiki terpė veistis juodajam suodgrybiui, kuris uždengia lapų paviršių ir trukdo fotosintezei.

Kovoti su amarais galima keliais būdais. Esant nedidelei kolonijai, juos galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba sutraiškyti pirštais. Iš natūralių priemonių veiksmingas yra purškimas ūkinio muilo, česnakų ar dilgėlių ištraukos tirpalu. Taip pat svarbu į sodą privilioti natūralius amarų priešus – boružes, auksaakes, žiedmuses. Jei kenkėjų antplūdis labai didelis, gali tekti panaudoti insekticidus, tačiau juos reikėtų naudoti atsakingai, ypač vengti purkšti žydėjimo metu, kad nepakenktumėte bitėms ir kitiems apdulkintojams.

Karštą ir sausą vasarą, ypač pavėsyje ar prastai vėdinamose vietose augančius krūmus, gali užpulti voratinklinės erkutės. Tai labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi kenkėjai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų. Jų buvimą išduoda smulkūs gelsvi taškeliai lapų paviršiuje, o vėliau – plonytis voratinklis apatinėje lapų pusėje. Stipriai pažeisti lapai pagelsta, paruduoja ir nukrenta.

Voratinklinės erkutės nemėgsta drėgmės, todėl viena iš prevencijos priemonių – reguliarus augalo nupurškimas vandeniu karštu oru. Pastebėjus pirmuosius kenkėjų požymius, galima naudoti biologinius preparatus su plėšriosiomis erkėmis arba purkšti augalą kalio muilo tirpalu. Jei tai nepadeda, naudojami specialūs akaricidai. Svarbu gerai nupurkšti apatinę lapų pusę, kur dažniausiai ir telkiasi šie kenkėjai.

Skydamariai ir kitos problemos

Kartais ant dygialapės gudobelės šakelių ir kamieno galima pastebėti skydamarius. Tai prie augalo prisitvirtinę vabzdžiai, padengti nedideliu skydu, kuris apsaugo juos nuo išorės poveikio. Jie siurbia augalo sultis, todėl ilgainiui augalas gali pradėti skursti, lėčiau augti, o jo lapai – gelsti. Kaip ir amarai, skydamariai išskiria lipčių, ant kurio veisiasi suodgrybis.

Kovoti su skydamariais yra sudėtingiau dėl jų apsauginio skydo. Jei kenkėjų nedaug, juos galima nugramdyti nuo šakelių šepečiu ar aštresniu pagaliuku. Taip pat galima bandyti juos nuvalyti spiritu ar degtine suvilgytu skudurėliu. Efektyviausia priemonė yra profilaktinis purškimas ankstyvą pavasarį, prieš sprogstant pumpurams. Tuo metu purškiama aliejiniais preparatais, kurie padengia žiemojančias kenkėjų stadijas plėvele ir juos uždusina.

Be ligų ir kenkėjų, kartais augalo išvaizda gali suprastėti ir dėl fiziologinių priežasčių arba netinkamos priežiūros. Pavyzdžiui, lapų geltonavimas (chlorozė) gali rodyti maistinių medžiagų, ypač geležies ar magnio, trūkumą dirvoje. Tai dažnai pasitaiko, jei dirvožemis yra per daug šarminis. Tokiu atveju augalą reikėtų patręšti specialiomis trąšomis, turinčiomis mikroelementų, arba parūgštinti dirvą.

Staigus lapų kritimas vasarą gali būti streso požymis, kurį sukėlė staigi ir ilgalaikė sausra arba, atvirkščiai, perlaistymas ir šaknų užmirkimas. Menkas žydėjimas ir uogų trūkumas dažniausiai yra susijęs su šviesos stoka, netinkamu genėjimu (pašalinus žiedinius pumpurus) arba maistinių medžiagų disbalansu (per dideliu azoto kiekiu). Todėl prieš imantis cheminių priemonių, visada svarbu pirmiausia įvertinti, ar augalui yra sudarytos tinkamos augimo sąlygos.

Prevencinės priemonės

Pati geriausia apsauga nuo ligų ir kenkėjų yra prevencija. Sveikas ir stiprus augalas yra natūraliai atsparesnis įvairiems pažeidimams. Todėl svarbiausia yra nuo pat pradžių užtikrinti tinkamas augimo sąlygas: pasirinkti saulėtą, gerai vėdinamą vietą ir gerai drenuojamą dirvožemį. Venkite sodinti augalus per tankiai, palikite pakankamai erdvės oro cirkuliacijai tarp jų.

Reguliarus ir teisingas genėjimas yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių. Pašalinant senas, pažeistas, ligotas ir per tankiai suaugusias šakas, ne tik formuojamas gražus krūmas, bet ir pagerinamas vėdinimas bei šviesos patekimas į lajos vidų. Tai ženkliai sumažina grybinių ligų, tokių kaip rauplės ar miltligė, riziką. Genėjimo įrankiai visada turi būti aštrūs ir švarūs, o po ligotų šakų genėjimo – dezinfekuoti.

Subalansuotas laistymas ir tręšimas taip pat stiprina augalo imunitetą. Venkite perlaistymo, kuris gali sukelti šaknų puvinį, ir nepertręškite augalo, ypač azoto trąšomis. Rudenį kruopščiai surinkite ir sunaikinkite visus nukritusius lapus, ypač jei praėjusį sezoną augalas sirgo. Juose gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjų kiaušinėliai.

Skatinkite biologinę įvairovę savo sode. Auginkite įvairius žydinčius augalus, kurie privilios naudingus vabzdžius – boružes, auksaakes, plėšriąsias blakes, kurie yra natūralūs amarų ir kitų kenkėjų priešai. Įrenkite nedideles girdyklas paukščiams, kurie taip pat lesa vabzdžius. Kuriant sveiką sodo ekosistemą, sumažėja poreikis naudoti chemines apsaugos priemones ir palaikoma natūrali pusiausvyra.