Alavijo ligos ir kenkėjai

Nors alavijas yra laikomas vienu atspariausių ir lengviausiai auginamų kambarinių augalų, jis nėra visiškai apsaugotas nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, ypač dėl perlaistymo, kuris sukuria palankią terpę vystytis įvairioms grybelinėms ligoms. Būtent šaknų puvinys yra didžiausias alavijo priešas, galintis greitai pražudyti net ir anksčiau sveiką augalą. Kenkėjai, nors ir rečiau, taip pat gali užpulti alaviją, ypač jei jis nusilpęs ar laikomas netinkamomis sąlygomis. Laiku atpažinus problemos simptomus ir pritaikius tinkamas priemones, galima išsaugoti augalą ir užkirsti kelią tolesniam ligos ar kenkėjų plitimui.

Prevencija yra geriausias būdas kovoti su ligomis ir kenkėjais. Užtikrinant alavijui optimalias sąlygas – gerą drenažą, saikingą laistymą, pakankamą šviesos kiekį ir gerą oro cirkuliaciją – smarkiai sumažinama rizika susidurti su problemomis. Reguliari augalo apžiūra yra būtina norint laiku pastebėti pirmuosius ligos požymius ar kenkėjų buvimą. Atidžiai apžiūrėk lapų viršutinę ir apatinę puses, lapų pažastis ir dirvožemio paviršių.

Susidūrus su problema, svarbu teisingai ją identifikuoti, kad būtų galima parinkti efektyviausią sprendimo būdą. Pavyzdžiui, grybelinių ligų sukeltos dėmės ant lapų reikalauja kitokių priemonių nei miltuotųjų skydamarių antplūdis. Svarbu izoliuoti pažeistą augalą nuo kitų, kad būtų išvengta užkrato plitimo. Priklausomai nuo problemos masto, galima naudoti tiek namines, natūralias priemones, tiek specializuotus cheminius preparatus – fungicidus ar insekticidus.

Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias alavijo ligas ir kenkėjus, jų atpažinimo simptomus ir efektyviausius kovos metodus. Sužinosi, kaip atskirti šaknų puvinį nuo kitų problemų, kaip kovoti su lapų dėmėtligėmis ir kaip atsikratyti įkyrių vabzdžių. Šios žinios padės tau išlaikyti savo alaviją sveiką ir stiprų, kad jis galėtų džiuginti savo grožiu ir naudingomis savybėmis daugelį metų.

Šaknų puvinys

Šaknų puvinys yra pati dažniausia ir pavojingiausia alavijo liga, kurią beveik visada sukelia perlaistymas ir prastas drenažas. Kai dirvožemis nuolat yra per drėgnas, šaknys negauna pakankamai deguonies, pradeda dusti ir tampa lengvu grobiu dirvožemyje esantiems patogeniniams grybeliams. Liga prasideda nuo šaknų ir ilgą laiką gali būti nepastebima, kol neatsiranda matomų simptomų antžeminėje augalo dalyje.

Pirmieji antžeminiai šaknų puvinio požymiai yra lapų geltonavimas, vytimas ir minkštėjimas, ypač apatinių. Augalas gali atrodyti lyg jam trūktų vandens, nors dirvožemis yra drėgnas. Taip yra todėl, kad pažeistos šaknys nebegali pasisavinti drėgmės ir maisto medžiagų. Vėlesnėse stadijose augalo pagrindas (stiebas) patamsėja, suminkštėja ir pradeda pūti. Iš dirvožemio gali sklisti nemalonus pelėsio kvapas.

Norint įsitikinti, ar tai šaknų puvinys, reikia atsargiai išimti augalą iš vazono ir apžiūrėti šaknis. Sveikos alavijo šaknys yra baltos arba šviesiai gelsvos, tvirtos ir standžios. Pažeistos puvinio šaknys yra rudos arba juodos, minkštos, gleivėtos ir lengvai nutrūksta. Jei didžioji dalis šaknų yra sveikos, augalą dar galima išgelbėti.

Gelbėjimo planas yra toks: aštriu ir steriliu peiliu pašalink visas pažeistas, pūvančias šaknis iki sveikos vietos. Pjūvio vietas dezinfekuok, apibarstydamas cinamonu ar medžio anglies milteliais. Palik augalą be žemių apdžiūti keletui valandų ar net dienai, kad žaizdos užsitrauktų. Po to pasodink alaviją į visiškai naują, sausą kaktusams skirtą substratą ir naują arba kruopščiai išdezinfekuotą vazoną. Po persodinimo nelaistyk mažiausiai savaitę ar ilgiau, kol augalas pradės rodyti atsigavimo ženklus.

Grybelinės lapų ligos

Nors alavijas yra gana atsparus, kartais jį gali pažeisti įvairios grybelinės ligos, pasireiškiančios dėmėmis ant lapų. Viena iš tokių ligų yra alavijo rūdys. Ji pasireiškia mažomis, apvaliomis, tamsiomis, šiek tiek įdubusiomis dėmėmis ant lapų. Laikui bėgant dėmės gali didėti ir susilieti. Nors ši liga retai būna mirtina, ji gadina dekoratyvinę augalo išvaizdą. Dažniausiai ją sukelia per didelė oro drėgmė ir prasta ventiliacija.

Kita grybelinė problema – antraknozė, kuri pasireiškia tamsiomis, vandeningomis dėmėmis, kurios vėliau išdžiūsta ir įdumba. Dėmės dažnai turi aiškiai apibrėžtus kraštus ir gali būti apsuptos rausvu ar violetiniu apvadu. Ši liga taip pat plinta drėgnoje aplinkoje. Norint kovoti su grybelinėmis lapų ligomis, pirmiausia reikia pagerinti auginimo sąlygas: sumažinti laistymą, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją aplink augalą ir vengti lapų sudrėkinimo.

Pažeistus lapus ar jų dalis reikėtų pašalinti aštriu peiliu, kad liga neplistų toliau. Pjūvio vietas galima apdoroti fungicido tirpalu arba cinamono milteliais. Esant stipresniam pažeidimui, visą augalą galima nupurkšti sisteminiu arba kontaktiniu fungicidu, skirtu kambarinėms gėlėms. Purškiant svarbu kruopščiai padengti visą augalą, įskaitant apatinę lapų pusę.

Prevenciniais tikslais, įsigijus naują augalą, rekomenduojama jį kurį laiką palaikyti karantine, atskirai nuo kitų augalų, ir atidžiai stebėti, ar neatsiranda ligų požymių. Taip pat svarbu naudoti švarius įrankius genint ar persodinant augalus, kad neperneštumėte patogenų. Tinkama priežiūra ir sveikos auginimo sąlygos yra geriausia apsauga nuo grybelinių ligų.

Miltuotieji skydamariai

Miltuotieji skydamariai yra vieni dažniausių kambarinių augalų, įskaitant alaviją, kenkėjų. Tai maži, ovalūs, minkštakūniai vabzdžiai, padengti balta, į vatą panašia vaškine medžiaga. Jie dažniausiai telkiasi sunkiai pasiekiamose vietose: lapų pažastyse, jaunų ūglių augimo centruose, apatinėje lapų pusėje. Šie kenkėjai siurbia augalo sultis, todėl pažeistas augalas silpsta, jo augimas lėtėja, lapai gali gelsti ir deformuotis.

Miltuotieji skydamariai taip pat išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, ant kurio gali pradėti augti juodasis pelėsis (suodligė). Nors pats pelėsis augalui nekenkia, jis padengia lapų paviršių, trukdo fotosintezei ir gadina augalo išvaizdą. Pastebėjus pirmuosius kenkėjus, svarbu imtis veiksmų nedelsiant, nes jie greitai dauginasi.

Jei kenkėjų nėra daug, juos galima pašalinti mechaniškai. Vatos diskelį ar ausų krapštuką suvilgyk denatūruotame spirite (arba degtinėje) ir kruopščiai nuvalyk visus matomus vabzdžius ir jų baltus kokonus. Alkoholis ištirpina apsauginį vaško sluoksnį ir vabzdys žūva. Po tokios procedūros augalą galima nuplauti po drungnu dušu, kad būtų pašalinti kenkėjų likučiai ir lipčius.

Esant didesniam antplūdžiui, gali prireikti naudoti insekticidus. Efektyvūs yra sisteminiai insekticidai, kuriuos augalas pasisavina per šaknis ir paskirsto po visas savo dalis. Kenkėjai, siurbdami sultis, apsinuodija ir žūva. Taip pat galima naudoti purškiamus insekticidus, pavyzdžiui, nimo aliejaus ar kalio muilo pagrindu. Purškiant svarbu gerai padengti visas augalo dalis. Gydymą gali tekti pakartoti kelis kartus kas 7-10 dienų, kad būtų sunaikintos ir naujai išsiritusios kenkėjų kartos.

Kiti kenkėjai

Be miltuotųjų skydamarių, alaviją kartais gali pulti ir paprastieji skydamariai. Tai maži, prie lapų paviršiaus prisitvirtinę vabzdžiai, padengti kietu, į skydą panašiu šarvu. Jie, kaip ir miltuotieji skydamariai, siurbia augalo sultis ir išskiria lipčių. Dėl kieto šarvo juos sunkiau sunaikinti kontaktiniais insekticidais. Kovos metodai panašūs: mechaninis nuvalymas spiritu suvilgytu diskeliu ir sisteminių insekticidų naudojimas.

Voratinklinės erkutės yra dar vienas galimas kenkėjas, ypač jei patalpoje yra labai sausas ir šiltas oras. Tai labai maži, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai. Jų buvimą išduoda smulkūs, gelsvi taškeliai ant lapų ir, vėlesnėse stadijose, plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir stiebus. Šios erkutės taip pat siurbia sultis, todėl lapai praranda spalvą, džiūsta ir gali nukristi.

Kovojant su voratinklinėmis erkutėmis, pirmiausia reikia padidinti oro drėgmę aplink augalą. Reguliarus augalo plovimas po drungnu dušu padeda mechaniškai pašalinti didelę dalį kenkėjų. Efektyvios yra ir specialios priemonės – akaricidai. Taip pat galima naudoti liaudiškas priemones, pavyzdžiui, purškimą česnako ar svogūnų lukštų nuoviru.

Retkarčiais dirvožemyje gali įsiveisti gėliniai uodeliai (sciaridės). Suaugę uodeliai augalui nekenkia, tačiau yra erzinantys. Jų lervos, gyvenančios dirvožemyje, gali pažeisti jaunas, plonas šaknis. Jų atsiradimą dažniausiai išprovokuoja nuolat drėgnas dirvožemio paviršius. Norint atsikratyti šių kenkėjų, reikia leisti viršutiniam dirvožemio sluoksniui gerai išdžiūti tarp laistymų. Taip pat galima naudoti geltonas lipnias gaudykles suaugusiems uodeliams gaudyti.

Prevencinės priemonės

Geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas ir stiprus augalas yra daug atsparesnis bet kokioms problemoms. Užtikrink tinkamą laistymą – tai svarbiausias prevencijos elementas. Visada leisk dirvožemiui visiškai išdžiūti prieš laistant ir niekada nepalik vazono stovėti vandenyje. Naudok tik gerai drenuojamą, kaktusams skirtą substratą.

Užtikrink gerą oro cirkuliaciją aplink augalą. Nestatyk alavijo per daug arti kitų augalų, kad oras galėtų laisvai judėti. Reguliariai vėdink patalpas, tačiau saugok augalą nuo šaltų skersvėjų. Geras vėdinimas padeda išvengti grybelinių ligų plitimo. Taip pat svarbu, kad augalas gautų pakankamai šviesos, nes tai stiprina jo imunitetą.

Reguliariai apžiūrėk savo augalus. Bent kartą per savaitę skirk laiko atidžiai apžiūrėti alaviją iš visų pusių. Kuo anksčiau pastebėsi problemą, tuo lengviau bus ją išspręsti. Ieškok bet kokių neįprastų dėmių, spalvos pokyčių, kenkėjų ar jų veiklos pėdsakų. Naujai įsigytus augalus visada palaikyk karantine bent 2-4 savaites, atskirai nuo savo augalų kolekcijos.

Laikykis švaros. Naudok švarius vazonus ir įrankius. Prieš persodindamas augalą, kruopščiai išplauk ir dezinfekuok vazoną, ypač jei jame anksčiau augo sergantis augalas. Šalindamas pažeistas augalo dalis, naudok aštrų ir dezinfekuotą įrankį. Nuo augalo nukritusius, sudžiūvusius lapus ar kitas augalines liekanas laiku pašalink nuo dirvožemio paviršiaus, nes jos gali tapti ligų ir kenkėjų veisykla.