Himalajinės pušies sodinimas yra atsakingas procesas, nuo kurio sėkmės priklauso viso tolimesnio augalo gyvenimo kokybė. Tai nėra tiesiog duobės iškasimas ir sodinuko įdėjimas, nes šis medis turi specifinių reikalavimų savo naujai vietai. Sėkmingas įsitvirtinimas prasideda nuo tinkamo laiko parinkimo ir kruopštaus dirvos paruošimo jūsų sklype. Šiame vadove aptarsime visus žingsnius, kaip tinkamai pasodinti ir padauginti šį nuostabų spygliuotį.
Geriausias laikas sodinti himalajinę pušį yra ankstyvas pavasaris, kol dar neprasidėjo aktyvi vegetacija ir pumpurų sprogimas. Taip pat galimas sodinimas ankstyvą rudenį, tačiau tada augalui lieka mažiau laiko pasiruošti žiemai. Sodinukai, užauginti vazonuose su uždara šaknų sistema, gali būti sodinami beveik visą šiltąjį sezoną. Svarbiausia vengti sodinimo per didžiausius vasaros karščius, kai išgarinimas yra maksimalus.
Vietos parinkimas ir duobės paruošimas
Vieta sodinimui turi būti saulėta arba tik labai nežymiai šešėliuota, nes šviesa yra gyvybiškai svarbi. Parinkite sklypo dalį, kurioje nesikaupia pavasario tirpsmo vandenys ir nėra aukšto gruntinio vandens. Pušis netoleruoja nuolatinės drėgmės prie šaknies kaklelio, todėl nuolydis ar paaukštinimas gali būti naudingi. Taip pat įvertinkite būsimo medžio dydį, kad jis netrukdytų kitiems sodo elementams po daugelio metų.
Sodinimo duobė turėtų būti bent du ar tris kartus didesnė už esamą šaknų gumbą. Tai suteiks galimybę aplink šaknis pripildyti puraus ir derlingo substrato, kuriame jos lengvai plistų. Duobės gylis turi būti toks, kad pasodinus augalą, šaknies kaklelis liktų lygyje su žemės paviršiumi. Per gilus pasodinimas yra viena dažniausių klaidų, sukeliančių lėtą medžio nykimą ir ligas.
Į duobės dugną rekomenduojama įpilti šiek tiek rupaus smėlio ar smulkios skaldos drenažui užtikrinti. Virš drenažo sluoksnio pilamas paruoštas dirvožemio mišinys, susidedantis iš durpių, smėlio ir komposto. Šis mišinys turi būti pakankamai rūgštus, kas būdinga daugumai spygliuočių augalų rūšių. Galite įmaišyti ir specializuotų lėto veikimo trąšų, kurios palaipsniui maitins jauną sodinuką.
Daugiau straipsnių šia tema
Prieš dedant augalą į duobę, būtina gerai palaistyti šaknų gumbą, kol jis dar yra vazone ar maiše. Atsargiai išimkite augalą, stengdamiesi nesuardyti žemių gumulo ir nepažeisti smulkių šaknelių. Jei pastebite, kad šaknys vazone susisukusios į ratą, jas reikėtų labai švelniai šiek tiek atlaisvinti. Įstatykite sodinuką į duobės centrą, išlyginkite ir pradėkite pildyti tarpus paruoštu žemės mišiniu.
Sodinimo procesas ir pirminė priežiūra
Pildydami duobę žemėmis, jas sluoksnis po sluoksnio lengvai suminkite rankomis ar kojomis, kad neliktų oro tarpų. Svarbu, kad augalas stovėtų tiesiai, todėl geriausia šį darbą atlikti dviese, kai vienas prilaiko kamieną. Pripildę duobę iki viršaus, suformuokite nedidelį žemės pylimėlį aplink kamieną, kuris sulaikytų vandenį laistymo metu. Tai užtikrins, kad visas vanduo pateks tiesiai prie šaknų, o nenuvarvės į šonus.
Iškart po sodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, sunaudojant bent dešimt litrų vandens vienam sodinukui. Vanduo padės žemei galutinai nusėsti ir glaudžiai priglusti prie šaknų sistemos paviršiaus. Net jei lyja lietus, pirminis palaistymas rankiniu būdu yra būtinas procedūros užbaigimui. Stebėkite, ar po laistymo žemė duobėje stipriai nenusėdo, ir jei reikia, papildykite ją.
Jaunus ir aukštesnius sodinukus rekomenduojama pririšti prie atraminių kuolų, kad vėjas jų neišjudintų. Naudokite minkštas rišimo priemones, kurios neįsirėžtų į augančią žievę ir neleistų jai pažeisti. Atramos turėtų likti bent dvejus metus, kol medis užsiaugins pakankamai stiprias šaknis savarankiškam stabilumui. Reguliariai tikrinkite rišimo vietas, kad jos nepradėtų smaugti storėjančio medžio kamieno.
Daugiau straipsnių šia tema
Paviršiaus padengimas mulčiu iš pušų žievės yra paskutinis, bet labai svarbus sodinimo žingsnis sėkmei. Mulčias sulaiko drėgmę, neleidžia perkaisti šaknims ir stabdo piktžolių augimą tiesioginėje zonoje. Sluoksnis turėtų būti apie penkių-septynių centimetrų storio, tačiau jis neturi liestis prie paties kamieno žievės. Tai sukurs palankų mikroklimatą ir suteiks sodiniui estetiškai užbaigtą išvaizdą jūsų sode.
Dauginimas sėklomis
Himalajinės pušies dauginimas sėklomis yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas, tačiau labai įdomus sodininkui. Sėklos renkamos iš subrendusių kankorėžių, kurie paprastai skinami rudenį, kol dar nespėjo visiškai atsiverti. Surinktus kankorėžius reikia palaikyti šiltoje vietoje, kol jie išdžius ir patys pradės barstyti sparnuotas sėklas. Svarbu naudoti tik pilnavertes, sunkias sėklas, kurios turi didžiausią tikimybę sėkmingai sudygti.
Prieš sėją sėklos turi praeiti stratifikacijos procesą, kuris imituoja natūralias žiemojimo sąlygas miške. Sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu ar durpėmis ir laikomos šaldytuve apie du-tris mėnesius. Šis šalčio poveikis nutraukia sėklos ramybės būseną ir paruošia embrioną aktyviam augimui pavasarį. Be stratifikacijos sėklos dygsta labai nereguliariai arba visai nenušvinta gyvybe substrato paviršiuje.
Sėja vykdoma pavasarį į dėžutes su lengvu, specialiai spygliuočiams paruoštu substratu, sėklas įterpiant negiliai. Svarbu palaikyti nuolatinę, bet neperteklinę drėgmę ir apsaugoti pasėlius nuo tiesioginių saulės spindulių. Pirmieji diegai pasirodo po kelių savaičių ir jie yra labai jautrūs grybelinėms ligoms, ypač „juodajai kojelei”. Reguliarus vėdinimas ir saikingas laistymas yra pagrindiniai veiksniai saugant jaunuosius augalus.
Jauni sėjinukai auginami dėžutėse ar vazonėliuose bent dvejus metus, kol jie sutvirtėja ir pasiekia tinkamą dydį. Per šį laiką juos reikia saugoti nuo šalčių ir per didelės kaitros, palaipsniui pratinant prie lauko sąlygų. Tik pasiekę apie penkiolikos-dvidešimties centimetrų aukštį, jie gali būti perkeliami į nuolatinę vietą sode. Tokiu būdu užauginti medžiai paprastai būna geriau prisitaikę prie vietinio klimato ypatumų.
Dauginimas vegetatyviniu būdu
Dauginimas auginiais šiai pušų rūšiai yra sudėtingas ir retai pasitaikantis procesas namų sąlygomis be specialios įrangos. Paprastai tai atliekama profesionaliuose medelynuose naudojant šiltnamius su rūko sistemomis ir apatiniu šildymu. Auginiai ruošiami iš jaunų, viršūninių ūglių ankstyvą pavasarį arba vasaros viduryje, kai jie šiek tiek sumedėja. Naudojant šaknų formavimąsi skatinančius hormonus, galima pasiekti geresnių rezultatų šiame procese.
Skiepijimas yra dažniausias būdas dauginti dekoratyvines himalajinės pušies formas, siekiant išlaikyti motininio augalo savybes. Kaip poskiepis dažniausiai naudojama paprastoji pušis arba kita atspari pušų rūšis, turinti stiprią šaknų sistemą. Šis darbas reikalauja didelio tikslumo, įgūdžių ir tinkamo laiko parinkimo, dažniausiai atliekamas pavasarį šiltnamiuose. Skiepyti augalai pradeda augti greičiau ir anksčiau pasiekia savo dekoratyvinę vertę sodyboje.
Atžalos ar kiti natūralaus vegetatyvinio dauginimo būdai šiai rūšiai nėra būdingi, todėl jais pasikliauti neverta. Jei norite identiško augalo savo kaimyno pušiai, geriausia bandyti sėklų kelią arba ieškoti skiepytų sodinukų. Kiekvienas vegetatyviniu būdu padaugintas augalas reikalauja ypatingo dėmesio pirmosiomis savaitėmis po procedūros. Drėgmės režimas ir temperatūra turi būti griežtai kontroliuojami sėkmingam prigijimui.
Galiausiai, nepriklausomai nuo pasirinkto būdo, jaunus augalus reikia pratinti prie aplinkos sąlygų labai pamažu. Staigūs pokyčiai gali sunaikinti visą jūsų įdėtą darbą ir viltis turėti naują medį. Dauginimas yra puikus būdas pažinti augalo biologiją ir išmokti geriau juo rūpintis. Sėkmės atveju turėsite unikalią progą stebėti visą himalajinės pušies vystymosi ciklą nuo pat pradžių.
