Šliaužiančioji guboja yra priskiriama prie šalčiui atsparių augalų, kurie vidutinio klimato juostoje gali sėkmingai peržiemoti be ypatingų pastangų. Tačiau didžiausią pavojų jai kelia ne pati žema temperatūra, o drėgmės ir šalčio derinys, kuris dažnai pasitaiko permainingomis žiemomis. Kai dirva pakaitomis sušąla ir atitirpsta, augalo šaknys gali būti tiesiog išstumiamos į paviršių arba pradėti pūti. Tinkamas paruošimas rudenį ir teisingas vietos parinkimas yra esminiai veiksniai, užtikrinantys augalo gyvybingumą pavasarį.
Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasaros pabaigoje, kai nustojama tręšti azoto turinčiomis trąšomis. Tai leidžia augalui nustoti auginti naujus, minkštus ūglius ir pradėti kaupti energiją šaknyse bei medėti esamoms šakoms. Rugsėjį ir spalį rekomenduojama tik saikingai laistyti, jei ruduo yra labai sausas, kad augalas neišdžiūtų dar nepasidengus žemei sniegu. Sveikas, gerai įsišaknijęs augalas turi žymiai didesnius šansus išgyventi net ir pačiąšiauriausią žiemą.
Apsaugos priemonės šaltuoju periodu
Nors gubojai nereikia storos dangos, lengvas mulčiavimas aplink kero pagrindą gali būti naudingas esant besniegėms žiemoms. Tam geriausiai tinka orui pralaidžios medžiagos, pavyzdžiui, eglės šakos (skujomis), kurios sulaiko šiek tiek sniego ir apsaugo nuo tiesioginio ledinio vėjo. Venkite dengti augalą nekvėpuojančiomis medžiagomis ar storais lapų sluoksniais, nes po jais kaupiasi kondensatas. Per didelė drėgmė po danga yra pavojingesnė už patį šaltį, nes skatina grybelinių infekcijų vystymąsi.
Jei auginate guboją vazonuose, jos žiemojimas reikalauja daugiau priežiūros, nes vazono žemė peršąla daug greičiau nei atvira dirva. Vazonus geriausia įkasti į žemę užuovėjoje arba pernešti į vėsią, bet nešąlančią patalpą, pavyzdžiui, šviesų rūsį ar įstiklintą balkoną. Jei vazonai lieka lauke, juos būtina kruopščiai apšiltinti putplasčiu ar keliais sluoksniais agropelėvelės. Nepamirškite, kad net ir žiemą vazonuose augantys augalai gali reikalauti minimalaus laistymo, jei žemė visiškai išdžiūsta per ilgą atlydį.
Pavojai per atlydžius
Atlydžiai yra kritinis laikas gubojai, nes tirpstantis sniegas gali suformuoti balutes aplink augalo šaknis. Jei po to staiga vėl paspaudžia šaltis, susidaręs ledas gali pažeisti šaknų kaklelį ir sukelti mirtinus sužalojimus. Svarbu pamatyti, ar sode nesiformuoja ledo pluta, kuri neleistų orui pasiekti augalo audinių. Jei įmanoma, nukreipkite tirpsmo vandenį toliau nuo alpinariumo ar gėlyno, kur auga gubojos.
Daugiau straipsnių šia tema
Taip pat žiemą pavojų kelia ir didelis sniego svoris, kuris gali išlaužyti trapias gubojos šakeles. Jei sniegas yra šlapias ir sunkus, rekomenduojama jį atsargiai nupurtyti nuo kerų, kad išvengtumėte mechaninių pažeidimų. Nors augalas pavasarį atželia, didelių šakų praradimas gali atidėti žydėjimą ir sugadinti kero formą. Geriausia prevencija yra stiprus ir sveikas augalas, kuris per vasarą spėjo sukaupti pakankamai angliavandenių savo ląstelėse.
Pavasarinis pažadinimas
Pavasarį, kai sniegas nutirpsta ir dirva pradeda šilti, svarbu laiku nuimti visas apsaugines priemones. Pernelyg ilgas laikymas po danga gali paskatinti per ankstyvą augimą, o vėlyvos pavasario šalnos tuomet nušaldys jautrius naujus ūglius. Nuėmus dangas, apžiūrėkite augalą ir pašalinkite visas rudas, negyvas dalis, kurios žiemą galėjo nukentėti. Tai laikas, kai augalui reikia šviesos ir šviežio oro, kad prasidėtų naujas vegetacijos ciklas.
Jei pastebite, kad per žiemą augalas buvo šiek tiek „iškeltas“ iš dirvos, atsargiai jį prispauskite atgal arba užpilkite šviežios žemės aplink šaknis. Pirmasis tręšimas pavasarį padės augalui greičiau atsigauti po žiemos miego ir pasiruošti būsimam žydėjimui. Stebėkite drėgmės lygį, nes pavasarinės sausros gali būti ne mažiau pavojingos nei žiemos šalčiai. Kantrybė ir nuoseklumas pavasario pradžioje užtikrins, kad guboja vėl taps sodo puošmena.
