Sėkmingas krūminių bijūnų auginimas prasideda nuo tinkamai atlikto sodinimo proceso, kuris padeda pamatus visam augalo gyvenimui. Šis procesas reikalauja kruopštaus pasirengimo, pradedant nuo vietos analizės ir baigiant teisingu sodinuko paruošimu. Skirtingai nuo daugelio kitų sodo augalų, krūminiai bijūnai yra itin jautrūs sodinimo gyliui ir dirvos struktūrai pirmosiomis dienomis. Tikslus taisyklių laikymasis šiame etape užtikrina, kad augalas greitai prigis ir pradės sėkmingai vystyti savo šaknų sistemą naujoje vietoje.

Tinkamo laiko parinkimas

Geriausias laikas krūminiams bijūnams sodinti yra ankstyvas ruduo, maždaug nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio. Šiuo laikotarpiu dirva dar yra pakankamai šilta, kad skatintų naujų šaknų augimą, tačiau augalo antžeminė dalis jau ruošiasi ramybės būsenai. Sodinimas rudenį leidžia augalui įsišaknyti dar iki pirmųjų stiprių šalčių, o tai suteikia didelį pranašumą pavasarį. Pavasarinis sodinimas taip pat galimas, tačiau jis yra kur kas rizikingesnis dėl staigiai kylančios temperatūros ir didesnio drėgmės poreikio.

Svarbu stebėti oro prognozes ir vengti sodinimo esant labai sausam ar karštam orui. Ideali diena sodinimui būtų apsiniaukusi ir rami, kai garavimas iš augalo audinių yra minimalus. Jei sodinuką įsigijote vazone, jį galima sodinti visą sezoną, tačiau ruduo vis tiek išlieka palankiausiu metu. Atviromis šaknimis parduodami augalai turėtų būti pasodinami kuo greičiau po įsigijimo, kad šaknys neperdžiūtų.

Laiko parinkimas taip pat priklauso nuo jūsų regiono klimato ypatybių ir vietinio dirvožemio tipo. Lengvesnėse dirvose galima sodinti šiek tiek vėliau, nes jos ilgiau išlieka šiltos, o sunkios molio dirvos atvėsta greičiau. Svarbiausia, kad iki žemės įšalimo augalas turėtų bent 4-6 savaites įsitvirtinimui. Skubėjimas pavasarį gali sutrikdyti augalo biologinį ritmą, todėl kantrybė ir planavimas rudenį yra geriausia strategija.

Sodinant vėlyvą rudenį, būtina pasirūpinti papildomu mulčiavimu, kad apsaugotumėte dar neįsitvirtinusias šaknis. Tai padės stabilizuoti temperatūrą dirvoje ir apsaugos nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie gali išstumti augalą iš žemės. Jei pavėlavote pasodinti rudenį, geriau sodinuką laikyti vėsioje patalpoje vazone iki ankstyvo pavasario. Kiekvienas sezonas turi savo niuansų, kuriuos privalote įvertinti prieš imdamiesi darbo.

Daugiau straipsnių šia tema

Sodinimo technologija ir duobės paruošimas

Sodinimo duobė krūminiam bijūnui turi būti erdvi, paprastai apie 60–70 centimetrų gylio ir pločio. Kadangi šio augalo šaknys auga plačiai ir giliai, joms reikia daug vietos derlingoje ir purioje žemėje. Duobės apačioje būtina įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos ar žvyro, ypač jei sklype linkęs kauptis vanduo. Ant drenažo pilamas derlingas žemės mišinys, susidedantis iš sodo žemės, komposto ir nedidelio kiekio mineralinių trąšų.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skiepyto augalo sodinimo gyliui. Skiepijimo vieta turi būti užkasama bent 10–15 centimetrų po žemės paviršiumi, kad skiepas pats išleistų savo šaknis. Tai daro augalą savarankiškesnį ir ilgaamžiškesnį, o ateityje apsaugo nuo poskiepio atžalų augimo. Per seklus sodinimas yra viena dažniausių klaidų, dėl kurių krūminiai bijūnai lėtai auga arba visai neprigyja.

Prieš įdedant augalą į duobę, jo šaknis rekomenduojama šiek tiek pamerkti į vandenį su šaknų augimo stimuliatoriumi. Šaknys duobėje turi būti paskirstytos tolygiai, vengiant jų užlenkimo ar suspaudimo vienoje vietoje. Užpilant žemę, reikia ją lengvai spausti rankomis, kad neliktų oro tarpų, kurie galėtų sukelti šaknų džiūvimą. Galiausiai suformuojamas nedidelis kaupelis aplink augalą, kad laistymo vanduo nenutekėtų toli nuo šaknų zonos.

Po pasodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, net jei dirva atrodo drėgna, nes vanduo padeda žemei geriau priglusti prie šaknų. Jei po pirmojo laistymo žemė duobėje suslūgo, reikia pridėti papildomą sluoksnį purios žemės. Mulčiavimas aplink pasodintą krūmą durpėmis ar smulkinta žieve padės išlaikyti drėgmę ir apsaugos nuo staigių temperatūros pokyčių. Teisingai atliktas sodinimas yra sėkmingo auginimo garantas ilgiems metams.

Dauginimas sėklomis ir skiepijimu

Dauginimas sėklomis yra ilgiausias kelias, reikalaujantis nepaprastos sodininko kantrybės ir specifinių žinių. Sėklos turėtų būti renkamos, kai jos tampa tamsios, bet sėklalizdis dar nėra visiškai išdžiūvęs. Jos sėjamos iš karto į paruoštą lysvę arba vazonus, nes bijūnų sėkloms būdinga dviguba ramybės būsena. Tai reiškia, kad pirmąją žiemą sėkla tik suformuoja šaknį, o tik po antrosios žiemos pasirodo pirmasis lapelis virš žemės.

Sėjinukai pirmaisiais metais auga labai lėtai ir reikalauja itin kruopščios priežiūros bei apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių. Svarbu žinoti, kad iš sėklų užauginti augalai gali neperimti motininio augalo savybių, pavyzdžiui, žiedų spalvos ar pilnaviduriškumo. Tačiau tai yra puikus būdas išvesti naujas formas ar tiesiog pigiai užsiauginti didelį kiekį augalų. Žydėjimo iš sėjinukų paprastai tenka laukti nuo penkerių iki aštuonerių metų.

Skiepijimas yra kur kas greitesnis būdas, tačiau jis reikalauja didelio meistriškumo ir tinkamų poskiepių. Dažniausiai kaip poskiepis naudojamos žolinio bijūno šaknys, ant kurių skiepijami krūminio bijūno auginiai su pumpurais. Šis procesas paprastai atliekamas rugpjūčio pabaigoje, naudojant specialius įskiepio tvirtinimo būdus. Sėkmingai suaugę skiepai vėliau sodinami į vazonus arba tiesiai į žemę rudenį.

Skiepyti augalai pradeda žydėti kur kas anksčiau nei sėjinukai, dažnai jau po dvejų ar trejų metų. Tačiau sodininkas turi nuolat stebėti, ar iš apačios nepradeda augti žolinio bijūno atžalos, kurios gali nustelbti skiepą. Jei pamatote kitokios formos lapus augančius iš šaknų zonos, juos būtina nedelsiant pašalinti. Skiepijimas leidžia greitai padauginti retas ir brangias veisles, išlaikant visas jų dekoratyvines savybes.

Krūmo dalijimas ir įsišaknijimas

Suaugusių krūminių bijūnų dalijimas yra sudėtingas ir rizikingas procesas, kurio rekomenduojama vengti be didelio reikalo. Šie augalai turi labai tvirtas, sumedėjusias šaknis, kurias sunku atskirti nepadarant didelės žalos visam augalui. Jei vis dėlto nusprendėte dalinti seną krūmą, tai geriausia daryti rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Augalas turi būti atsargiai iškasamas, stengiantis nepažeisti kiek įmanoma daugiau smulkių šaknelių.

Dalijant krūmą, naudojamas labai aštrus peilis arba pjūklas, o kiekviena nauja dalis privalo turėti bent 2–3 stiprius pumpurus ir sveiką šaknų sistemą. Visos pjūvių vietos turi būti dezinfekuojamos medžio anglimi arba fungicidais, kad būtų išvengta infekcijų. Po dalijimo naujus augalus reikia pasodinti kuo greičiau į jiems skirtas vietas. Reikia nusiteikti, kad po tokios procedūros augalai gali nežydėti kelerius metus, kol atsistatys jų energija.

Kitas vegetatyvinis būdas yra dauginimas atlankomis, kuris yra kur kas saugesnis nei dalijimas. Pavasarį lanksti jauna šaka lenkiama prie žemės, šiek tiek įpjaunama žievė ir ta vieta užkasama derlinga žeme bei pritvirtinama. Per vieną ar du sezonus toje vietoje susiformuoja naujos šaknys, ir tuomet augalą galima atskirti nuo motininio krūmo. Tai saugus, nors ir lėtas būdas gauti naują genetiškai identišką egzempliorių.

Žaliųjų auginių įsišaknijimas yra mažiausiai efektyvus krūminių bijūnų dauginimo būdas pradedantiesiems. Auginiai pjaunami vasaros pradžioje, apdorojami šaknijimosi stimuliatoriais ir laikomi specialiose šiltnamių sąlygose su didele drėgme. Tik nedidelė dalis tokių auginių sėkmingai suformuoja šaknis, todėl šis metodas dažniau naudojamas pramoniniuose medelynuose. Namų sąlygomis geriausia pasikliauti pirktais sodinukais arba saugiomis atlankomis.