Puškinijos žiemojimas

Puškinijos yra kilusios iš Kaukazo ir Mažosios Azijos kalnų, todėl yra gerai prisitaikiusios prie šaltų žiemų ir yra laikomos visiškai atspariais šalčiui augalais mūsų klimato sąlygomis. Tačiau sėkmingas žiemojimas priklauso ne tik nuo įgimto atsparumo, bet ir nuo tinkamo pasiruošimo rudenį bei tam tikrų priežiūros niuansų. Ypač svarbu pasirūpinti jaunais, naujai pasodintais augalais arba tais, kurie auginami atšiauresnėmis sąlygomis ar konteineriuose. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime, kaip tinkamai paruošti puškinijas žiemai, kokį vaidmenį atlieka mulčiavimas ir kaip apsaugoti svogūnėlius nuo graužikų.

Pasiruošimas žiemai atvirame grunte

Pasiruošimas žiemai prasideda dar vasarą, po žydėjimo. Kaip jau buvo minėta kituose straipsniuose, labai svarbu leisti lapams natūraliai nudžiūti, kad svogūnėlis spėtų sukaupti pakankamai maisto medžiagų. Stiprus ir sveikas svogūnėlis yra daug atsparesnis žiemos iššūkiams. Rudenį, prieš prasidedant šalčiams, reikėtų sutvarkyti gėlyną – pašalinti visas piktžoles ir augalų liekanas. Tai padės sumažinti ligų sukėlėjų ir kenkėjų, galinčių žiemoti dirvoje, skaičių.

Rudeninis tręšimas fosforo ir kalio trąšomis taip pat prisideda prie geresnio žiemojimo. Kalis didina ląstelių sulčių koncentraciją, todėl augalų audiniai tampa atsparesni šalčiui. Šias trąšas geriausia įterpti rugsėjo mėnesį, kad augalai spėtų jas pasisavinti. Svarbu vengti azoto trąšų rudenį, nes jos skatina augimą ir daro augalus jautresnius šalčiui. Subalansuota mityba per visą sezoną užtikrina, kad augalas į žiemos periodą įžengs būdamas stiprus ir sveikas.

Viena iš didžiausių grėsmių žiemą yra ne tiek šaltis, kiek drėgmės perteklius, ypač atlydžių metu. Jei puškinijos pasodintos vietoje, kur kaupiasi vanduo, atšilus orui ir vėl sušalus, aplink svogūnėlius gali susidaryti ledo sluoksnis, kuris sutrikdo oro apykaitą ir gali pažeisti svogūnėlius. Todėl dar sodinant būtina pasirūpinti geru drenažu. Jei žinote, kad jūsų sklypas yra drėgnas, puškinijas geriau sodinti šiek tiek pakeltose lysvėse.

Prieš pat užšąlant žemei, galima paskutinį kartą palaistyti gėlyną, jei ruduo buvo labai sausas. Drėgna dirva lėčiau įšąla ir geriau apsaugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Tačiau tai daryti reikia saikingai, kad dirva nebūtų permirkusi. Iš esmės, brandūs ir gerai įsitvirtinę puškinijų kereliai atvirame grunte puikiai žiemoja be jokios papildomos priežiūros, tačiau papildomos priemonės gali padėti apsaugoti juos besniegėmis ir labai šaltomis žiemomis.

Mulčiavimo svarba ir technika

Mulčiavimas yra vienas efektyviausių būdų apsaugoti augalus žiemą. Mulčias – tai organinių ar neorganinių medžiagų sluoksnis, kuriuo padengiama dirva aplink augalus. Žiemą mulčias atlieka kelias svarbias funkcijas: jis apsaugo dirvą nuo gilaus įšalo, sumažina staigius temperatūros svyravimus ir apsaugo svogūnėlius nuo iškilnojimo, kai dirva dėl šalčio ciklų kilnojasi. Tai ypač aktualu besniegėmis žiemomis, kai sniego danga, kuri yra natūralus izoliatorius, nesusidaro.

Mulčiuoti puškinijas reikėtų vėlyvą rudenį, kai dirvos paviršius jau pradeda šalti, bet dar nėra visiškai įšalęs. Paprastai tai daroma lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje. Nereikėtų skubėti su mulčiavimu, nes per anksti uždengus dirvą, po mulčiumi gali įsiveisti pelės ir kiti graužikai, kurie ras šiltą ir saugų prieglobstį žiemos miegui bei gausų maisto šaltinį – jūsų gėlių svogūnėlius. Taip pat per ankstyvas mulčiavimas gali išprovokuoti augalų augimą.

Kaip mulčią galima naudoti įvairias organines medžiagas: sausas durpes, kompostą, medžių lapus (geriausia ąžuolo ar klevo, nes jie lėčiau pūva), spygliuočių šakas (eglišakes), smulkintą žievę ar pjuvenas. Mulčio sluoksnis turėtų būti maždaug 5–10 cm storio. Eglės ar pušies šakos yra ypač geras pasirinkimas, nes jos ne tik gerai sulaiko sniegą ir apsaugo nuo šalčio, bet ir praleidžia orą, todėl augalai po jomis neiššunta. Be to, spygliuočių kvapas gali atbaidyti graužikus.

Pavasarį, vos tik nutirpus sniegui ir pradėjus šilti orui, mulčią reikia atsargiai nuimti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes po storu mulčio sluoksniu žemė ilgiau išlieka įšalusi ir vėliau atšyla, o tai gali sulėtinti puškinijų dygimą. Be to, paliktas mulčias gali trukdyti jauniems daigams prasikalti į paviršių. Pašalinus mulčią, dirva greičiau sušyla saulėje, ir augalai anksčiau pradeda savo vegetaciją.

Puškinijos auginamos vazonuose žiemojimas

Puškinijų auginimas vazonuose ar kitokiuose konteineriuose reikalauja daugiau dėmesio ruošiantis žiemai. Dirvožemis vazonuose įšąla daug greičiau ir giliau nei atvirame grunte, todėl kyla didelė rizika, kad svogūnėliai tiesiog sušals. Palikti vazonus su puškinijomis lauke per žiemą be jokios papildomos apsaugos yra labai rizikinga, ypač regionuose su atšiauriomis žiemomis.

Vienas iš patikimiausių būdų peržiemoti vazonuose auginamas puškinijas – įkasti vazoną į žemę sode. Vazoną reikėtų įkasti taip, kad jo kraštai būtų lygūs su žemės paviršiumi. Iš viršaus sodinimo vietą galima papildomai pamulčiuoti durpėmis ar lapais. Tokiu būdu svogūnėliai bus apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo, o sąlygos bus artimos toms, kurias jie patiria augdami atvirame grunte. Pavasarį vazoną galima iškasti ir pastatyti į norimą vietą.

Jei nėra galimybės įkasti vazono į žemę, jį galima pernešti į vėsią, nešildomą patalpą, kurioje temperatūra žiemos metu laikosi šiek tiek aukščiau nulio (nuo +2 iki +5 °C). Tam tinka rūsys, garažas, veranda ar nešildomas šiltnamis. Svarbu, kad patalpa būtų tamsi, nes šviesoje ir šilumoje puškinijos gali pradėti augti per anksti. Per žiemą dirvožemį vazone reikia retkarčiais šiek tiek sudrėkinti, kad visiškai neišdžiūtų, bet jokiu būdu neperlieti.

Kitas būdas – apšiltinti patį vazoną. Konteinerį galima įstatyti į didesnę dėžę ir tarpus užpildyti sausomis durpėmis, pjuvenomis, putplasčiu ar kitomis izoliacinėmis medžiagomis. Taip pat galima apvynioti vazoną keliais sluoksniais agrotekstilės, maišinio audinio ar burbulinės plėvelės. Svarbu apšiltinti ne tik šonus, bet ir dugną, pastatant vazoną ant medinės lentos ar putplasčio lakšto. Iš viršaus augalus taip pat reikėtų pridengti, pavyzdžiui, eglių šakomis.

Apsauga nuo graužikų žiemos metu

Pelės, pelėnai ir kiti smulkūs graužikai žiemą gali pridaryti daug žalos svogūninių gėlių augintojams. Neturėdami pakankamai maisto, jie aktyviai ieško lengvo grobio po sniegu, o sultingi ir maistingi gėlių svogūnėliai jiems yra tikras delikatesas. Puškinijų svogūnėliai, nors ir ne patys mėgstamiausi, taip pat gali tapti jų aukomis. Todėl apsauga nuo graužikų yra svarbi sėkmingo žiemojimo dalis.

Vienas iš efektyvių, bet daug darbo reikalaujančių metodų yra svogūnėlių sodinimas į specialius konteinerius ar krepšelius. Tai gali būti plastikiniai ar metalinio tinklelio krepšeliai, kurie yra įkasami į žemę kartu su svogūnėliais. Tankus tinklelis neleidžia graužikams pasiekti svogūnėlių iš apačios ir šonų. Šis metodas ypač pasiteisina auginant vertingesnes veisles ar nedideles augalų grupes.

Kitas būdas yra naudoti atbaidančias priemones. Kai kurie sodininkai teigia, kad graužikus atbaido tam tikrų augalų kvapas. Pavyzdžiui, šalia puškinijų galima sodinti narcizus, kurių svogūnėliai yra nuodingi ir graužikai jų vengia. Taip pat manoma, kad peles atbaido juoduogio šeivamedžio šakų ar ricinmedžio kvapas. Šalia gėlyno galima išdėlioti šių augalų šakelių arba naudoti komercines atbaidančias priemones, pagamintas eterinių aliejų pagrindu.

Mulčiavimas eglių ar pušų šakomis taip pat gali padėti apsisaugoti nuo graužikų. Spyglių dygumas ir specifinis kvapas nepatinka pelėms. Kaip minėta anksčiau, svarbu nepradėti mulčiavimo per anksti, kol žemė dar neįšalusi, kad nesukurtumėte graužikams jaukių namų žiemai. Taip pat galima naudoti įvairias mechanines gaudykles ar ultragarsinius prietaisus, skirtus graužikams atbaidyti. Integruotas požiūris, derinant kelias apsaugos priemones, paprastai duoda geriausių rezultatų.