Didžiažiedės portulakos žiemojimas

Didžiažiedė portulaka, dėl savo kilmės iš šiltų Pietų Amerikos kraštų, yra itin jautri šalčiui. Vidutinio klimato juostoje, kur žiemos būna šaltos ir su neigiama temperatūra, ji auginama kaip vienmetis augalas. Pirmosios rimtesnės rudens šalnos nutraukia jos vegetaciją ir augalas žūva. Tačiau yra keletas būdų, kaip išsaugoti šiuos nuostabius augalus ar bent jau jų genetinę medžiagą kitam sezonui. Nors portulakų peržiemojimas reikalauja tam tikrų pastangų, tai leidžia išsaugoti ypač patikusias veisles ir pavasarį turėti jau paaugusius augalus, kurie pražys anksčiau.

Populiariausias ir paprasčiausias būdas „išsaugoti” portulakas per žiemą yra surinkti jų sėklas. Tai yra natūralus šio augalo gyvavimo ciklas. Vasaros pabaigoje, leidus keliems žiedams peržydėti, susiformuoja mažos sėklų dėžutės. Kai jos pagelsta ir išdžiūsta, viduje subręsta daugybė smulkių juodų sėklyčių. Jas reikia atsargiai surinkti, išdžiovinti ir laikyti popieriniame maišelyje vėsioje, sausoje vietoje iki pavasario. Pavasarį sėklas galima sėti ir auginti naujus daigus.

Sėklų rinkimas yra patikimas būdas užsitikrinti augalų kitais metais, tačiau jis turi vieną trūkumą. Jei auginate hibridines veisles, iš surinktų sėklų išaugę augalai gali nebeturėti tų pačių savybių kaip motininis augalas. Jie gali skirtis žiedų spalva, dydžiu ar forma. Taip nutinka dėl genetinio išsiskirstymo. Todėl, jei norite išsaugoti konkrečią veislę su visomis jos savybėmis, geriau rinktis kitus žiemojimo būdus.

Kai kurios portulakos, ypač jei auga palankiomis sąlygomis (pavyzdžiui, apsaugotoje vietoje prie pietinės sienos), gali pačios pasisėti. Rudenį išbyrėjusios sėklos peržiemos dirvoje ir pavasarį, orams atšilus, gali sudygti. Tačiau šis metodas nėra labai patikimas, nes sėklų daigumą gali paveikti permainingos žiemos sąlygos – dideli šalčiai be sniego dangos, atlydžiai ir vėl užšalimai. Todėl geriau pasikliauti tikslingai surinktomis ir laikomomis sėklomis.

Po pirmųjų šalnų, kai portulakos nušąla ir praranda savo dekoratyvumą, jų liekanas reikėtų pašalinti iš gėlyno. Tai padeda palaikyti tvarką ir sumažina ligų bei kenkėjų, galinčių žiemoti augalų liekanose, riziką. Pašalintus augalus galima kompostuoti, nebent jie buvo pažeisti ligų. Kruopštus gėlyno sutvarkymas rudenį palengvina pavasarinius darbus.

Augalų perkėlimas į patalpą

Jei norite išsaugoti konkretų augalą, pavyzdžiui, retos veislės ar ypač gražiais žiedais, galite bandyti jį pernešti žiemoti į patalpą. Tai geriausia daryti dar prieš pirmąsias šalnas, kai augalas vis dar yra sveikas ir gyvybingas. Augalus, augančius vazonuose, tiesiog reikia įnešti į vidų. Jei portulaka auga grunte, ją reikia atsargiai iškasti su kuo didesniu žemės gumulu aplink šaknis ir pasodinti į vazoną su geru drenažu.

Žiemojimui tinkamiausia vieta yra šviesi ir vėsi patalpa. Optimali temperatūra yra apie 10-15°C. Tai gali būti šviesus rūsys, įstiklintas balkonas ar veranda. Labai svarbu suteikti augalui kuo daugiau šviesos. Geriausia vieta – prie pietinės palangės. Esant šviesos trūkumui, augalas pradės tįsti, skursti ir gali net žūti. Jei natūralios šviesos nepakanka, galima naudoti papildomą dirbtinį apšvietimą, pavyzdžiui, fitolampas.

Žiemojimo laikotarpiu portulakų priežiūra turi būti minimali. Laistyti reikia labai retai, tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų šaknys. Dirvožemiui tarp laistymų reikia leisti visiškai išdžiūti. Perlaistymas šaltuoju metų laiku, kai augalo vegetacija yra sulėtėjusi, yra ypač pavojingas ir beveik garantuotai sukels šaknų puvinį. Tręšti žiemojančių portulakų visai nereikia.

Pavasarį, kai dienos pradeda ilgėti ir saulės atsiranda daugiau, augalas pamažu pradės busti ir leisti naujus ūglius. Tuomet galima po truputį dažninti laistymą ir pradėti tręšti silpnu trąšų tirpalu. Į lauką augalą galima grąžinti tik tada, kai praeina bet kokia šalnų grėsmė. Prieš išnešant į lauką, augalą reikia palaipsniui grūdinti, pratinant prie lauko sąlygų.

Auginių išlaikymas per žiemą

Dar vienas efektyvus būdas išsaugoti norimą veislę – per žiemą išlaikyti ne visą augalą, o tik jo auginius. Tai užima mažiau vietos ir yra paprasčiau nei prižiūrėti didelį vazoną. Vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį, dar prieš šalnas, nuo sveikų ir stiprių augalų reikia nupjauti keletą 5-10 cm ilgio viršūninių auginių. Nuo apatinės jų dalies reikia pašalinti lapus.

Paruoštus auginius galima įšaknydinti vandenyje arba lengvame substrate. Įšaknydinant vandenyje, auginius reikia pamerkti į stiklinę su vandeniu ir laikyti šviesioje vietoje. Vandenį reikia reguliariai keisti. Kai pasirodo šaknelės, auginius galima pasodinti į nedidelius vazonėlius su puriu substratu. Įšaknydinant tiesiai substrate, auginius reikia susmeigti į drėgną smėlio ir durpių mišinį ir uždengti stiklainiu ar plastikiniu maišeliu, kad susidarytų mini šiltnamis.

Įsišaknijusius auginius per žiemą reikia laikyti taip pat, kaip ir visą augalą – šviesioje ir vėsioje patalpoje. Priežiūra yra tokia pati: minimalus laistymas ir jokio tręšimo. Kadangi tai jauni ir nedideli augalai, jiems reikia mažiau vietos ant palangės. Pavasarį iš šių auginių galima vėl prisidauginti naujų, juos karpant ir šaknijant.

Šis metodas yra labai praktiškas. Pavasarį turėsite jau paaugusius, stiprius augalus, kuriuos pasodinus į lauką, jie greitai pradės augti ir žydėti. Tai leidžia paankstinti žydėjimo sezoną, palyginti su auginimu iš sėklų. Be to, tai yra šimtaprocentinė garantija, kad išsaugosite būtent tą veislę, kuri jums patiko, su visomis jos unikaliomis savybėmis.

Pasiruošimas pavasariui

Nepriklausomai nuo to, kokį žiemojimo būdą pasirinkote – ar išlaikėte visą augalą, ar tik jo auginius – pavasarį reikia tinkamai pasiruošti naujam sezonui. Kovo mėnesį, kai saulės šviesos padaugėja, peržiemojusius augalus galima pradėti po truputį „žadinti”. Laistymą reikėtų pamažu dažninti, o kai augalas pradeda aktyviai augti – pradėti tręšti silpnu, subalansuotu trąšų tirpalu.

Ištįsusius ir negražius žiemos ūglius reikėtų apgenėti. Genėjimas skatina augalą šakotis, augti tankesniam ir kompaktiškesniam. Nupjautus ūglius galima panaudoti kaip auginius ir taip dar labiau pasidauginti augalų. Tai puikus būdas iš vieno peržiemojusio augalo gauti visą gėlyną naujų.

Jei žiemojimui rinkotės sėklų rinkimą, pavasaris – pats laikas pradėti daiginti. Priklausomai nuo norimo žydėjimo laiko, sėklas galima sėti į daigyklas nuo kovo pabaigos iki balandžio mėnesio. Sėkloms sudygti reikia šilumos ir šviesos, todėl daigyklą reikėtų laikyti šiltoje ir šviesioje vietoje, uždengus stiklu ar plėvele. Išaugintus daigus, kaip ir peržiemojusius augalus, prieš sodinant į lauką reikės palaipsniui grūdinti.

Į lauką, į nuolatinę auginimo vietą, visas portulakas – tiek peržiemojusias, tiek iš sėklų išaugintas – galima sodinti tik tada, kai visiškai praeina šalnų pavojus. Skubėti nereikėtų, nes net ir viena netikėta šalna gali sunaikinti visą jūsų darbą. Tinkamai paruošti ir laiku pasodinti augalai greitai prigis ir netrukus pradės džiuginti pirmaisiais ryškiais žiedais.