Imperatoriškosios margutės genėjimas nėra sudėtingas, tačiau netinkamai parinktas laikas gali tiesiogiai pakenkti kito sezono žydėjimui. Svarbiausia taisyklė – po žydėjimo nepašalinti dar žalio stiebo ir lapų, nes būtent jie maitina svogūną. Anksti galima nukirpti tik nuvytusius žiedynus, jei neketinama brandinti sėklų. Visa antžeminė dalis pašalinama tik tada, kai natūraliai pagelsta ir visiškai baigia vegetuoti.
Ką pašalinti po žydėjimo
Nuvytę žiedai nebeturi dekoratyvinės vertės, todėl juos galima pašalinti netrukus po žydėjimo. Tai ypač naudinga, jei sėklų rinkti neplanuojama. Nupjovus besiformuojančias sėklų dėžutes sumažinamos energijos sąnaudos jų brandinimui. Didesnė dalis augalo išteklių gali būti nukreipta į svogūno stiprėjimą.
Pjaunama tik viršutinė žiedyno dalis. Žalias stiebas ir lapai turi likti nepaliesti, nes jie dar kelias savaites aktyviai fotosintetina. Net ir praradęs žiedus augalas tuo metu atlieka vieną svarbiausių sezono darbų – papildo svogūno atsargas. Kuo ilgiau išsaugoma sveika žalia lapija, tuo geresnės sąlygos kitų metų žiedynui.
Jeigu norima rinkti sėklas, dalį žiedynų reikia palikti. Sėklų dėžutės palaipsniui didėja ir subręsta ant stiebo. Tokiu atveju augalas sunaudoja daugiau energijos, todėl ypač svarbu pasirūpinti pakankama drėgme ir išsaugoti visus sveikus lapus. Silpniems ar neseniai persodintiems augalams sėklų brandinti geriau neleisti.
Nužydėję žiedai pašalinami švariomis, aštriomis žirklėmis ar sekatoriumi. Bukas įrankis traiško audinius ir palieka didesnį žaizdos paviršių. Jei pjaunami keli augalai ir vienas iš jų turi ligos požymių, įrankį verta dezinfekuoti. Taip sumažinama mechaninio infekcijų pernešimo rizika.
Daugiau straipsnių šia tema
Kada nupjauti visą stiebą
Po žydėjimo imperatoriškosios margutės lapai palaipsniui pradeda senti. Iš pradžių jie praranda intensyvią žalią spalvą, vėliau gelsta ir džiūsta. Šis procesas nėra liga, jei vyksta natūraliai sezono pabaigoje. Tai ženklas, kad maisto medžiagos iš antžeminės dalies perkeliamos atgal į svogūną.
Stiebą geriausia nupjauti tik visiškai pageltus lapams. Jei didžioji dalis lapijos dar žalia, pjauti per anksti. Net iš dalies pageltę lapai gali tęsti fotosintezę. Kantrybė šiame etape turi tiesioginę įtaką svogūno dydžiui ir kitų metų žydėjimo potencialui.
Visiškai sudžiūvęs stiebas pjaunamas netoli dirvos paviršiaus. Giliau krapštyti ar bandyti ištraukti stiebo likutį iš svogūno nereikia. Tokie veiksmai gali pažeisti svogūno viršūnę ir sudaryti vartus infekcijai. Sausą antžeminę dalį pakanka tvarkingai nupjauti.
Po nupjovimo verta pažymėti svogūnų vietą, jei gėlynas tankus. Vasarą, kai nelieka matomos antžeminės dalies, lengva netyčia pažeisti svogūną kasant ar sodinant kitus augalus. Nedidelis žymeklis padeda išvengti tokių klaidų. Tai ypač naudinga mišriuose gėlynuose, kurie vasarą intensyviai pertvarkomi.
Daugiau straipsnių šia tema
Genėjimo klaidos ir jų pasekmės
Dažniausia klaida – nupjauti visą augalą vos nuvytus žiedams. Toks gėlynas trumpam atrodo tvarkingesnis, tačiau svogūnas netenka pagrindinio energijos šaltinio. Kitą sezoną augalas gali išleisti silpnesnį ūglį arba visai nežydėti. Kartojant tokią praktiką kelerius metus svogūnas palaipsniui smulkėja.
Kita klaida – stipriai trumpinti žalius lapus, paliekant tik dalį stiebo. Fotosintezei svarbus bendras lapų paviršiaus plotas, todėl net dalinis jų pašalinimas sumažina pagaminamų angliavandenių kiekį. Jei lapai trukdo gėlyno vaizdui, geriau juos paslėpti kaimyninių daugiamečių augalų lapija. Rišti lapus į standžius mazgus taip pat nerekomenduojama.
Nereikėtų skubėti pjauti lapų ir dėl kelių nedidelių dėmelių. Jei pažeidimas lokalus, galima pašalinti tik sergančią lapo dalį arba visą stipriai pažeistą lapą. Masinis žaliosios dalies pašalinimas dažnai padaro daugiau žalos nei pati lengva infekcija. Kiekvienu atveju verta įvertinti ligos plitimo mastą.
Tinkamas genėjimas iš esmės reiškia minimalų įsikišimą į natūralų augalo ciklą. Pavasarį pašalinami tik pažeisti audiniai, po žydėjimo – nereikalingos sėklų dėžutės, o sezono pabaigoje – visiškai sudžiūvusi antžeminė dalis. Tokia seka leidžia augalui maksimaliai išnaudoti savo lapiją. Dėl to svogūnai išlieka stipresni, o žydėjimas kitais metais būna patikimesnis.
