Kiaušininio česnako sodinimas ir patikimi dauginimo būdai

Tinkamai pasodintas kiaušininis česnakas greitai įsitvirtina ir daugelį metų patikimai žydi toje pačioje vietoje. Geriausių rezultatų pasiekiama naudojant sveikus, tvirtus ir tinkamai subrendusius svogūnėlius. Augalą galima dauginti ne tik dukteriniais svogūnėliais, bet ir sėklomis, nors šis procesas trunka gerokai ilgiau. Sodinimo sėkmę daugiausia lemia tinkamas gylis, laidus dirvožemis ir drėgmės kontrolė pirmuoju sezonu.

Sodinimo laikas ir svogūnėlių atranka

Kiaušininio česnako svogūnėliai dažniausiai sodinami rudenį, kai dirva jau atvėsusi, bet dar neįšalusi. Tokiu metu jie spėja išauginti šaknis, tačiau nepradeda intensyviai auginti antžeminės dalies. Gerai įsišakniję svogūnėliai lengviau ištveria žiemą ir pavasarį greičiau pradeda vegetaciją. Pernelyg ankstyvas sodinimas šiltą rudenį gali paskatinti nepageidaujamą lapų augimą.

Sodinti galima ir ankstyvą pavasarį, tačiau rezultatai ne visada būna tokie pat geri. Pavasarį pasodinti svogūnėliai turi mažiau laiko šaknims ir žiedstiebiui suformuoti. Dalis jų pirmaisiais metais gali išauginti tik lapus. Reguliarus, bet saikingas laistymas padeda tokiems augalams sėkmingai įsitvirtinti.

Sodinimui pasirenkami kieti, sausi ir nepažeisti svogūnėliai. Jų paviršiuje neturi būti minkštų vietų, pelėsio ar nemalonaus kvapo. Susiraukšlėję svogūnėliai gali būti pernelyg išdžiūvę ir prasčiau įsišaknyti. Pažeistus egzempliorius geriau atskirti, kad galimos ligos nepatektų į naują sodinimo vietą.

Įsigytų svogūnėlių nereikėtų ilgai laikyti šiltoje ir drėgnoje patalpoje. Iki sodinimo jie laikomi vėsiai, sausai ir gerai vėdinamoje vietoje. Plastikinis sandarus maišelis netinka, nes jame kaupiasi kondensatas. Geriausia svogūnėlius pasodinti kuo greičiau po įsigijimo.

Dirvos paruošimas, gylis ir atstumai

Prieš sodinimą dirva išpurenama ir iš jos pašalinamos daugiametės piktžolės. Sunkesniame grunte įterpiama struktūrą gerinančių mineralinių medžiagų ir subrendusio komposto. Sodinimo vieta neturėtų būti įduboje, kur po lietaus telkšo vanduo. Pakelta lysvė arba nežymus nuolydis ypač naudingas drėgnesniuose sklypuose.

Svogūnėlis paprastai sodinamas smailiąja dalimi į viršų. Tinkamas gylis dažniausiai atitinka maždaug du ar tris svogūnėlio aukščius virš jo viršūnės. Labai lengvoje dirvoje galima sodinti šiek tiek giliau, o sunkioje – kiek sekliau. Per sekliai pasodinti svogūnėliai labiau kenčia nuo temperatūros svyravimų ir dirvos iškilnojimo.

Tarp svogūnėlių paliekamas toks tarpas, kad suaugę augalai galėtų laisvai vystytis. Natūraliai kompozicijai jie sodinami nedidelėmis, nevienodai išdėstytomis grupėmis. Per tankus sodinimas pirmaisiais metais atrodo įspūdingai, tačiau vėliau apsunkina oro judėjimą. Retesnis išdėstymas taip pat suteikia vietos dukteriniams svogūnėliams augti.

Užpylus sodinimo duobutes, žemė lengvai prispaudžiama, kad aplink svogūnėlius neliktų didelių oro ertmių. Jei dirva sausa, plotą galima saikingai palaistyti. Šlapioje rudeninėje žemėje papildomo vandens paprastai nereikia. Storai mulčiuoti iš karto nepatartina, ypač jei ruduo lietingas.

Dauginimas dukteriniais svogūnėliais

Dukteriniai svogūnėliai yra greičiausias ir patikimiausias dauginimo būdas. Jie susiformuoja šalia motininio svogūnėlio per kelis augimo sezonus. Kerui sutankėjus, svogūnėlius galima iškasti ir atsargiai atskirti rankomis. Geriausias laikas šiam darbui yra tada, kai lapai jau visiškai nunykę.

Kasama plačiau ir giliau, nei gali atrodyti būtina iš pirmo žvilgsnio. Taip sumažinama rizika kastuvu perpjauti svogūnėlius ar jų pamatines dalis. Iškastas keras švelniai nuvalomas nuo biraus dirvožemio. Svogūnėlių nereikėtų stipriai traukti, jei jie dar tvirtai suaugę tarpusavyje.

Atskiriami tik sveiki ir pakankamai tvirti svogūnėliai. Labai smulkūs svogūnėliai taip pat gali būti sodinami, tačiau iki žydėjimo jiems prireiks daugiau laiko. Pažeistos vietos prieš sodinimą paliekamos trumpai apdžiūti pavėsyje. Ilgai laikyti iškastos medžiagos nepatartina, nes smulkūs svogūnėliai greitai praranda drėgmę.

Naujoje vietoje dukteriniai svogūnėliai sodinami tokiu pačiu principu kaip ir įsigyti svogūnėliai. Pirmąjį sezoną svarbu neleisti dirvai ilgai visiškai išdžiūti. Tręšti didelėmis normomis nereikia, nes jaunos šaknys jautrios druskų pertekliui. Gerai prižiūrėti stambesni svogūnėliai gali žydėti jau kitą sezoną.

Dauginimas sėklomis ir daigų priežiūra

Sėklinis dauginimas tinka tada, kai norima išauginti daugiau augalų ir galima palaukti kelerius metus. Sėklos renkamos iš visiškai subrendusių, pradėjusių džiūti žiedynų. Per anksti nuskintos sėklos gali būti nevisiškai išsivysčiusios. Surinkta medžiaga išdžiovinama sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje.

Sėklas galima sėti rudenį lauke, kad jos natūraliai patirtų žiemos šalčio poveikį. Tam parenkama gerai drenuojama lysvė arba indas su laidžiu substratu. Sėklos užberiamos plonu žemės sluoksniu ir atsargiai sudrėkinamos. Žymeklis padeda pavasarį nesupainioti lėtai dygstančių daigų su piktžolėmis.

Pirmaisiais metais daigai dažniausiai išaugina labai siaurus lapelius ir mažus svogūnėlius. Jiems reikia šviesos, saikingos drėgmės ir apsaugos nuo stiprios piktžolių konkurencijos. Smulkių daigų negalima užlieti ar užberti storu mulčiu. Vasarą lapeliams nunykus, mažieji svogūnėliai lieka ramybės būsenoje po žeme.

Iki pirmojo žydėjimo iš sėklų auginamiems augalams gali prireikti kelių sezonų. Šiuo laikotarpiu svarbiausia kantrybė ir pastovi, neperteklinė priežiūra. Jaunus svogūnėlius galima persodinti, kai jie tampa pakankamai dideli ir lengvai pastebimi. Sėklinis dauginimas leidžia gauti šiek tiek besiskiriančių augalų, todėl jis ypač įdomus natūralistiniams želdynams.