Pernio bugienio sodinimas ir dauginimas

Sodinimo procesas yra vienas svarbiausių etapų, nulemiantis tolesnę šio lėtai augančio krūmo sėkmę ir ilgaamžiškumą. Pernio bugienis reikalauja kruopštaus pasiruošimo, pradedant nuo tinkamos vietos parinkimo ir baigiant dirvožemio pagerinimu prieš įkasant šaknis. Nors šis procesas gali pasirodyti paprastas, mažiausios detalės gali turėti didelę įtaką tam, kaip greitai augalas prisitaikys prie naujos aplinkos. Kiekvienas sodininkas turėtų žinoti, kad sėkmingas įsišaknijimas prasideda dar prieš paimant kastuvą į rankas, analizuojant sodo mikroklimatą ir dirvos sudėtį.

Tinkamiausias laikas sodinti šį krūmą yra ankstyvas pavasaris, kai žemė jau atšilusi, bet pumpurai dar nepradėjo sprogti. Taip augalas turi visą sezoną įsitvirtinti iki pirmųjų žiemos šalčių, kurie yra didžiausias išbandymas jauniems sodinukams. Rudeninis sodinimas taip pat galimas, tačiau jis turėtų būti atliekamas bent šešias savaites iki stiprių šalnų pradžios. Svarbu užtikrinti, kad dirva būtų pakankamai drėgna, bet ne permirkusi, nes tai palengvina šaknų sąlytį su nauja žeme.

Sodinimo duobė turėtų būti bent du kartus platesnė už augalo šaknų gniūžtę, kad šaknys galėtų lengvai plėstis į šonus. Gylis turi būti toks pat, kokiame augalas augo vazone, nes per gilus pasodinimas gali sukelti kamieno pagrindo puvimą. Į duobės dugną rekomenduojama įberti šiek tiek subrendusio komposto ar specialaus substrato, kuris suteiks pradinių maisto medžiagų postūmį. Prieš dedant augalą į duobę, atsargiai papurenk šaknų gniūžtės paviršių, jei šaknys yra stipriai susisukusios aplink vazono sieneles.

Užpildę duobę žemėmis, jas švelniai sutrypkite kojomis, kad neliktų oro tarpų, tačiau nepersistenkite, kad nesutankintumėte dirvos per stipriai. Po sodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, net jei prognozuojamas lietus, nes vanduo padeda žemei galutinai nusėsti aplink šaknis. Aplink pasodintą krūmą suformuokite nedidelį žemės pylimą, kuris tarnaus kaip vandens rezervuaras laistymo metu. Galiausiai, mulčiuokite plotą aplink kamieną, kad išsaugotumėte drėgmę ir apsaugotumėte jauną šaknų sistemą nuo tiesioginių saulės spindulių įkaitinimo.

Vietos parinkimas ir paruošimas

Renkantis vietą savo sode, atminkite, kad šis bugienis mėgsta stabilumą ir nemėgsta būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Geriausia vieta yra ta, kurioje ryte šviečia saulė, o popietę vyrauja lengvas pavėsis, apsaugantis nuo kaitros. Venkite vietų, kur pučia stiprūs, nuolatiniai vėjai, nes jie gali mechaniškai pažeisti smulkius lapus ir išdžiovinti krūmą. Taip pat įsitikinkite, kad vieta nėra žemumoje, kur po lietaus ar sniego tirpimo kaupiasi vanduo, nes stagnacija yra pražūtinga.

Dirvožemio paruošimas yra kritinis žingsnis, ypač jei jūsų sode vyrauja sunkus molis arba grynas smėlis. Molingą dirvą būtina papildyti stambiu smėliu ir durpėmis, kad pagerėtų drenažas ir aeracija. Smėlingą dirvą, priešingai, reikia praturtinti organinėmis medžiagomis, kurios padėtų išlaikyti drėgmę ir maistines medžiagas šaknų zonoje. pH lygis turėtų svyruoti nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus, todėl pavasarį patartina atlikti paprastą dirvos testą.

Jei planuojate sodinti kelis augalus šalia, pavyzdžiui, kurdami gyvatvorę, laikykitės bent vieno metro atstumo tarp jų. Nors iš pradžių jie atrodys maži, šis atstumas užtikrins pakankamą oro cirkuliaciją ir šviesos prieigą kiekvienam krūmui pasiekus brandą. Per tankus sodinimas skatina ligų plitimą, nes drėgmė tarp lapų išgaruoja daug lėčiau. Planuodami erdvę, visada galvokite apie tai, kaip augalas atrodys po dešimties ar dvidešimties metų aktyvaus augimo.

Prieš pradedant kasimo darbus, iš sodo zonos pašalinkite visas daugiametes piktžoles su visomis šaknimis. Piktžolės yra stiprūs konkurentai dėl vandens ir mineralų, todėl švari dirva suteiks bugieniui didelį pranašumą pirmaisiais augimo metais. Jei dirva yra labai nualinta, likus kelioms savaitėms iki sodinimo, galite įterpti lėtai skaidomų organinių trąšų. Taip paruošta dirva bus gyvybinga ir paruošta priimti naują gyventoją, suteikiant jam geriausią įmanomą startą.

Dauginimas auginiais

Dauginimas pusiau sumedėjusiais auginiais yra populiariausias ir efektyviausias būdas gauti naujų šio bugienio egzempliorių. Geriausias laikas rinkti auginius yra vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo, kai nauji šių metų ūgliai pradeda tvirtėti. Auginiai turėtų būti apie 10–15 centimetrų ilgio, paimti nuo sveikų, ligų nepažeistų motininio augalo dalių. Naudokite tik labai aštrius ir dezinfekuotus įrankius, kad pjūvis būtų lygus ir nekiltų infekcijos pavojaus.

Nuo apatinės auginio dalies pašalinkite visus lapus, palikdami tik kelis viršutinius, kad sumažintumėte drėgmės garavimą. Apatinį pjūvį rekomenduojama pamirkyti šaknų augimą skatinančiuose fitohormonuose, kurie padės pagreitinti procesą. Paruoštus auginius susodinkite į substratą, sudarytą iš durpių ir perlito mišinio, kuris užtikrina puikų drenažą ir drėgmės sulaikymą. Įsitikinkite, kad auginiai nesiliečia vienas su kitu, kad būtų išvengta galimo puvimo plitimo.

Auginiai geriausiai šaknijasi šiltoje, bet ne tiesioginių saulės spindulių apšviestoje vietoje, pavyzdžiui, šiltnamyje ar po plastikiniu gaubtu. Svarbu palaikyti didelę oro drėgmę, todėl auginius reikėtų reguliariai purkšti vandeniu iš purkštuvo. Šaknų formavimosi procesas yra lėtas ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki pusmečio, todėl būkite kantrūs. Tikrinkite šaknis labai atsargiai, o geriausia – tiesiog stebėkite, ar pasirodo nauji augimo požymiai viršutinėje dalyje.

Kai auginių šaknų sistema tampa pakankamai tvirta, juos galima persodinti į individualius vazonus su derlingesne žeme. Pirmąją žiemą jauniems augalams reikalinga papildoma apsauga, todėl geriausia juos laikyti vėsioje, bet nešaltoje patalpoje. Tik po metų ar dvejų, kai krūmeliai pakankamai sutvirtėja, juos galima drąsiai sodinti į nuolatinę vietą sode. Tokiu būdu užauginti augalai išlaiko visas geriausias motininio krūmo savybes ir genetiką.

Dauginimas sėklomis ir kiti būdai

Nors dauginimas sėklomis yra įmanomas, jis reikalauja didžiausio meistriškumo ir laiko sąnaudų, todėl sodininkai mėgėjai jį renkasi rečiau. Bugienio sėklos turi kietą luobelę ir jose užkoduotas gilus ramybės periodas, todėl joms reikalinga stratifikacija. Tai reiškia, kad sėklos turi patirti šalčio ir drėgmės ciklą, imituojantį natūralias žiemojimo sąlygas lauke. Be šio proceso sėklos gali nesudygti dvejus ar net trejus metus po pasėjimo, kas reikalauja neeilinės kantrybės.

Surinktas sėklas pirmiausia reikia kruopščiai išvalyti nuo minkštimo, nes jame esančios medžiagos gali slopinti dygimą. Išvalytas sėklas sumaišykite su drėgnu smėliu ir laikykite šaldytuve kelis mėnesius, nuolat tikrindami, ar neatsirado pelėsio. Pavasarį paruoštas sėklas sėkite į lovelius su lengvu substratu ir laikykite šiltoje vietoje. Pirmieji daigai bus labai maži ir trapūs, todėl juos reikės saugoti nuo bet kokių aplinkos svyravimų bei tiesioginės saulės.

Svarbu žinoti, kad iš sėklų užauginti augalai gali šiek tiek skirtis nuo motininio augalo savo forma ar lapų dydžiu. Tai natūralus genetinio kintamumo procesas, kuris kartais gali pateikti malonių staigmenų, pavyzdžiui, naują lapų atspalvį. Tačiau jei norite tikslios kopijos, auginiai išlieka patikimiausiu pasirinkimu jūsų sodo plėtrai. Sėklomis dažniausiai dauginama selekcijos tikslais arba norint užauginti didelį kiekį augalų vienu metu be didelių išlaidų.

Kitas, rečiau naudojamas būdas yra atlankos, kai žemašakė šaka prispaudžiama prie žemės ir užkasama, paliekant viršūnę išorėje. Pjūvio vietoje po žeme ilgainiui susiformuoja šaknys, maitinamos motininio augalo, todėl šis būdas yra labai saugus. Kai šaka suformuoja savo šaknis, ji tiesiog nupjaunama nuo pagrindinio krūmo ir persodinama kaip atskiras augalas. Tai puikus būdas, jei jūsų krūmas turi žemai augančių, lanksčių šakų, kurias lengva pasiekti.